Ei­me ieš­ko­ti pa­par­čio žie­do…

Autorius Ukmergės žinios

 

Projektą remia:

Bir­že­lio 24-ąją Lie­tu­va švęs Jo­nų ir Ja­ni­nų var­du­ves. Tai – šven­to­jo Jo­no Krikš­ty­to­jo die­na, se­nuo­se lie­tu­vių raš­tuo­se iki šiol va­di­na­ma Jo­ni­nė­mis. Ši nuo se­no ži­no­ma vi­dur­va­sa­rį pa­brė­žian­ti šven­tė iš­sau­go­jo dau­gy­bę lie­tu­vių ti­kė­ji­mų bei pa­pro­čių, per­duo­da mums se­no­lių pa­tir­tį ir iš­min­tį.

 

Nuo­trau­ka iš www.flickr.com/pho­tos/r_h_hug­hes/

 







Dau­gy­bę me­tų šią die­ną vi­si rink­da­vę vais­tin­gas žo­les ir gė­les, pin­da­vę iš jų vai­ni­kus ar šiaip no­rė­da­vę su­ži­no­ti, kas at­ei­ty­je lau­kia. Kai­muo­se ir mies­te­liuo­se kur­da­vę lau­žus ti­kė­da­mi, kad ug­nis ap­sau­gos vi­sus nuo pik­tų­jų dva­sių ir vi­so­kių ne­ge­ro­vių: žmo­nes ir jų gy­vu­lė­lius – nuo li­gų ir ne­lai­mių, na­mus – nuo ne­gan­dų, pa­sė­lius – nuo saus­ros.

***

Bu­vo ti­ki­ma, kad nak­tį prieš šven­to Jo­no die­ną žy­di pa­par­tis. Kas su­ran­da tą žie­dą, pra­si­sklei­džian­tį pa­tį vi­dur­nak­tį, tam­pa lai­min­gas ir tur­tin­gas. Tik rei­kia ne­iš­si­gąs­ti vi­so­kiau­sių bai­sy­bių, no­rin­čių nu­bai­dy­ti ir tą žie­dą nu­tver­ti.

Dar 1889 me­tais vie­na­me pir­mų­jų lie­tu­viš­kų laik­raš­čių „Var­pas“ bu­vo ra­šo­ma, kad no­rint ras­ti pa­par­čio žie­dą rei­kia vi­dur­nak­tį, prieš šven­tą Jo­ną, nu­ei­ti vie­nam prie de­vyn­me­čio pa­par­čio krū­mo, ap­si­brėž­ti ra­tą šer­mukš­ni­niu pa­ga­liu ar­ba mar­šal­kos laz­da, pa­ties­ti šil­ki­nę ske­pe­tė­lę, už­si­deg­ti žva­kę (grab­ny­čią) ir mels­tis ne­si­žval­gant į vi­sas pik­ty­bes. Ne­va žie­das, kaip auk­so grū­de­lis, nu­kris ant ske­pe­tė­lės…

Apie pa­par­čio žie­dą pa­sa­ko­ja­ma įvai­riau­sių da­ly­kų: vie­ni sa­ko, kad jis bal­tas kaip mė­nu­lis ar ži­ba kaip žvaigž­dė, di­de­lis kaip trys kumš­čiai ar yra vi­sai ma­žas. Ne vi­si pa­par­čiai žy­di, o tik tam tik­ra jų rū­šis ar­ba tik vie­nas žie­das per me­tus vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Mo­tie­jus Va­lan­čius ra­šęs, kad ieš­ko­da­mi pa­par­čio žie­do žmo­nės ti­kė­da­vo, jog ra­dę taps di­džiai pro­tin­gi, ga­lės kiau­rai ma­ty­ti, kur že­mė­je pi­ni­gai už­kas­ti, akies mirks­niu pa­žin­sią vi­sus ne­ge­rus žmo­nes ir ypač žmo­gui ken­kian­čias ra­ga­nas, ga­lės per­si­kel­ti iš vie­nos vie­tos į ki­tą ne­ženg­da­mi nė žings­nio. Ši­tas žie­das duo­dąs ir ga­lios ži­no­ti sa­vo at­ei­tį. Vi­so­je Lie­tu­vo­je bu­vo ti­ki­ma, kad kas tu­rįs pa­par­čio žie­dą, tas vis­ką ži­no: ir kas pa­sau­ly­je da­ro­si, ir ką ki­ti žmo­nės gal­vo­ja, ir vi­sų gy­vū­nų, paukš­čių kal­bas su­pran­ta, ir ką me­džiai ūžia, ką bi­te­lės zvim­bia.

***

Šven­to Jo­no nak­tį rink­da­vę ir švie­čian­čius šven­to Jo­no va­ba­lė­lius, ku­riuos nau­do­da­vo vais­tams, bur­tams ar pokš­tams. Šven­to Jo­no va­ba­lė­lį ga­li­ma pa­dė­ti ant bal­tos lėkš­tės ir ša­lia – ma­žą slie­ke­lį. Jei tas va­ba­lė­lis per­si­ri­ta, per­si­ver­čia tris kar­tus per slie­ke­lį, tai ti­kė­ta, kad tas žmo­gus bus lai­min­gas ir jo no­rai iš­si­pil­dys. Jei ne­per­si­ri­ta – ne­tu­rės lai­mės…

Šal­ti­nis – „Bi­tu­tė“

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *