Projektą remia:
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė
Nuo pavasario Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vyksta projekto „Kas skaito – tas auga“ renginiai. Jaunieji skaitytojai pamėgo įvairias akcijas, pamokas meno dirbtuvėse, skaitymo konkursus. Didžiulio susidomėjimo sulaukė ir populiaraus vaikų rašytojo, fizikos mokslų daktaro Gendručio Morkūno viešnagė vaikų bibliotekoje. Svečią į Ukmergę atlydėjo literatūros kritikas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Kęstutis Urba.
Vaikų rašytoju tapęs fizikas Gendrutis Morkūnas savo mažiesiems bičiuliams visuomet su malonumu dalija autografus.
Dovanos svečiams: Gendručiui Morkūnui ir literatūros kritikui, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkui Kęstučiui Urbai (kairėje).
Malenijos Širvienės nuotr.
Taip „Rubinaičio“ žurnale Gendrutis Morkūnas kalba apie savo gimtąjį Vabalninko kraštą, kur „linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai“. Pirmasis jo pasaulis, pasak rašytojo, buvo iš miško, labai raudonų saulėlydžių ir jausmo, kad jis yra to pasaulio dalis, tokia neatskiriama, jog pabandęs iš jo visam laikui išvažiuoti, už trijų autobuso stotelių turėtų mirti…
Šeimoje augo trise – du broliai ir sesuo. Tėtis buvo miško kirtėjas, mama vasaromis ravėdavo mažyčių pušelių ir eglučių daigynus, o žiemą, mena rašytojas, megzdavo „be galo jaukius megztinius“. Dar vienas svarbus žmogus šeimoje buvo senelė, pasak Gendručio, perėjusi visus šio pasaulio pragarus, mokėjusi žaibiškai užkurti krosnį, nuostabi uogautoja ir skaniausių pasaulyje skrylių virėja, siaubingai bijojusi bičių ir tarsi burtininkė mokėdavusi nuraminti vaikus, kad ir kas jiems būtų nutikę.
Paklaustas, ko vaikystėje labiausiai bijodavo jis pats – varlių, vorų, pelių ar blogo oro, rašytojas atsakė: „Kai buvau mažas, labiausiai bijojau Kinijos chunveibinų, šiek tiek paaugęs – naktinių perkūnijų.“
Mokykla Gendručiui visada buvo šventa vieta. Su didele pagarba, meile ir nostalgija mena Stumbriškio pradžios mokyklą, įsikūrusią vienišame name Žaliosios girios aikštelėje. Mokyklos bibliotekėlės knygos tilpo keliose lentynėlėse, bet būsimajam rašytojui atrodė, kad ten slypi tokie lobiai, apie kuriuos nerašoma net pačioje stebuklingiausioje pasakų knygoje. O ir vėliau Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje svarbiausia vieta jam buvo biblioteka.
G. Morkūnas su šypsena prisimena: kartą bibliotekininkė iš jo išsirinktų knygų krūvelės ištraukė ir atėmė „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“. „Supratau, kad ji stengiasi išsaugoti mano moralę. Tada pirmą kartą susidūriau su skaitymo cenzūra“, – juokiasi jis.
Skatinamas lietuvių literatūros mokytojo ar klasės auklėtojos prašomas ką nors sukurti, Gendrutis parašydavo kokį eilėraštį, sveikinimą, tačiau rimtų minčių apie poeziją neturėjo. Gal penktoje klasėje jam į rankas pateko „labai pavojinga knyga“ – Jakovo Perelmano „Įdomioji fizika“. Pavojinga, pasak rašytojo, todėl, kad ji nuo 1954 metų, kai buvo pirmą kartą išleista lietuvių kalba, suviliojo gausybę berniukų ir mergaičių. Geresnės mokslo populiarinimo knygos, skirtos vaikams vilioti, jis nežino iki šiol.
Štai tada Gendručiui ir pasirodė, kad tobulesnio dalyko pasaulyje už fiziką ir įsivaizduoti neįmanoma. Todėl pasirinko jos studijas, o rašydamas mokslo populiarinimo knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“, suvokė, kad ir apie fiziką galima kalbėti lyriškai. Net mokslinius straipsnius pabandė rašyti eilėmis. „Kad būtumėte matę kolegų reakciją!..” – pasakoja vaikams rašyti pradėjęs fizikas.
Autorius įsitikinęs – vaikams rašyti sunkiau, nes jie daug tikresni ir įvairesni už suaugusiuosius. Rašyti vaikams reikia daugiau atsakomybės, nes melą jie užuodžia per kilometrą. Dar reikia būti drąsiam – vaikai yra žiaurūs kritikai, bet, pasak rašytojo, ačiū Dievui, teisingi.
Gendručio Morkūno knyga „Vasara su katšuniu“ buvo pripažinta reikšmingiausiu 2005 metų vaikų bei paauglių literatūros debiutu, „Grįžimo istorija“ – geriausia 2007 metų knyga vaikams ir paaugliams, „Blusyno pasakojimai“ – geriausia 2008 metų vaikų ir paauglių knyga.
„Visos knygos man vienodai brangios, – teigia rašytojas. – Kaip vaikai, kokie išdykę ar purvini jie bebūtų.“ Jis neslepia, jog rašo truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasės draugai sako „taip“.