Projektą remia:
…Viename dideliame kelių namų kieme, šalia krepšinio aikštelės, kuri žiemą vaikų visai pamiršta, pūpsojo nulipdytas Besmegenis. Nemažas šį kartą išėjo ir visai netradicinis – net iš keturių sniego kamuolių. Kūrybingi lipdytojai Besmegeniui padovanojo akis – du neišgliaudytus lazdyno riešutus, nosį iš morkos, o šypseną sudėliojo iš spalvotų rutuliukų. Greičiausiai rastų kur nors giliai stalčiuje gulinčioje senoje stalo žaidimo dėžėje. O kažkas prie Besmegenio dar padėjo, matyt, pradurtą, nes apkiužusį, todėl nebereikalingą, tinklinio kamuolį. Ir kas, kad tinklinio? Senis stovėjo šalia tikrų tikriausio krepšinio stovo, taigi buvo visai kaip krepšininkas.
Nežinojo Besmegenis, nei kam jam ta morka, nei tie žaisliukai jo burnoj, nei kam tas kamuolys. Stovėjo ir galvojo sau: pajudėti negaliu, trumpos rankos nieko nepasiekia, kažkas sulipdė mane, paliko čia vieną ir dėmesio nekreipia…
Žiūrėjo į tolėliau lakstančius, ant ledo čiuožinėjančius, rogutėmis sliuogiančius vaikus ir pajuto jiems pavydintis… Ėmė laukti prošal praskrisiančios snaigės – paprašys, kad ši perduotų žiemai, jog ir jis norįs šitaip su vaikais padūkti. „Žiema – burtininkė, tikrai pavers mane vaiku“, – mintyse sau krykštavo.
Panašiai galvoja visi Seniai Besmegeniai, kuriuos nulipdo vaikai. Jie norėtų šėlti sniege, mėgautis vaikyste, draugais ir neištirpti saulei karštėjant…
Kad kiemą laikinai papuošusiam Besmegeniui nors tuo metu nebūtų liūdna, galima nulipdyti du. Kartu galės aptarti regimus žaidimus, ir tirpti dviese bus linksmiau. Galės surengti varžytuves: kuris pirmas išnyks kartu su besitraukiančia žiema…