Ar knyga gali užburti?

Už­upio vi­du­ri­nės mo­kyk­los pra­di­nu­kai – 3c kla­sės moks­lei­viai bei lan­kan­tie­ji dai­lės bū­re­lį vie­ną die­ną pa­te­ko į tik­rų tik­riau­sią pa­sa­ką. Vis­kas pra­si­dė­jo tuo­met, kai mo­ky­to­ja Dei­man­tė Ma­se­vi­čie­nė at­ne­šė pa­ro­dy­ti ne­pa­pras­to gro­žio kny­gą, tik­rą me­no al­bu­mą su kva­pą gniau­žian­čio­mis iliust­ra­ci­jo­mis. Ji pa­ke­rė­jo ne tik vai­kus, bet ir jų tė­ve­lius.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

To­je pa­sa­ko­je mo­ki­nu­kai gy­ve­no dvi sa­vai­tes, ne­pa­leis­da­mi kny­gos iš ran­kų mo­kyk­lo­je ir na­muo­se, ji ta­po pa­grin­di­niu kai ku­rių pa­mo­kų ob­jek­tu. Ko­kia tai kny­ga? Kas skai­tė ar bent var­tė, ne­si­gin­čys gir­dint, kai va­di­na­me ją ste­buk­lin­ga. Tai – pran­cū­zų au­to­riaus Tai-Marc Le Thanh is­to­ri­ja apie įsi­my­lė­jė­lį Si­ra­no, ku­ri taip ir va­di­na­si – „Si­ra­no“. Ro­man­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas apie slap­tą, ne­įma­no­mą mei­lę, tik­rą drau­gys­tę – jis su­ža­vės ir ma­žą, ir di­de­lį. O jau­nos dai­li­nin­kės Re­bec­cos Daut­re­mer, ku­rios iliust­ruo­tos kny­gos ne­pa­lie­ka abe­jin­gų, pie­ši­niai ir šį kar­tą už­bu­ria. Juos ma­ty­da­mas, tar­si pa­mirš­ti re­a­lų iš­ori­nį pa­sau­lį…

Pa­de­da­mi mo­ky­to­jos D. Ma­se­vi­čie­nės, vai­kai per lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas skai­tė kny­gą, ją ap­ta­ri­nė­jo, nag­ri­nė­jo iliust­ra­ci­jas. Mo­ky­to­ja lei­do par­si­neš­ti kny­gą į na­mus, kad tą gro­žį pa­ma­ty­tų ir jų tė­ve­liai – su jais vai­kai ir­gi kal­bė­jo­si apie kū­ri­ny­je glū­din­čias pa­slap­tis. Per dai­lės pa­mo­kas tu­rė­jo nu­pieš­ti sa­vo įspū­džius: kaip su­pra­to kū­ri­nį, ką įžvel­gė kny­go­je, kas la­biau­siai pa­ti­ko – pie­ši­niai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je. O per eti­ką už­vir­da­vo karš­tos ma­žų­jų dis­ku­si­jos apie gy­ve­ni­miš­kas ver­ty­bes, ku­rios at­sklei­džia­mos „Si­ra­no“: mei­lę, drau­gys­tę, pa­si­au­ko­ji­mą, pa­si­rin­kę mėgs­ta­mus he­ro­jus, moks­lei­viai ban­dė api­bū­din­ti jų cha­rak­te­rį, pa­tei­sin­ti veiks­mus, su­ras­ti prie­žas­tis, ko­dėl vei­kė­jai el­gia­si vie­naip ar ki­taip.

Mo­ky­to­ja Dei­man­tė džiau­gia­si: vai­kų su­si­do­mė­ji­mas kny­ga ir en­tu­ziaz­mas ją ap­ta­ri­nė­jant pa­ro­dė, jog to­kios ne­įpras­tos pa­mo­kos moks­lei­vius ne tik pa­trau­kia, bet ir yra nau­din­gos. Lei­di­nys at­krei­pė jų dė­me­sį į me­ną, gro­žį, žmo­gaus jaus­mus, tai­gi jį nag­ri­nė­jant pa­vy­ko su­jung­ti ke­lias pa­mo­kas, vai­kai taip pat mo­kė­si ver­tin­ti, ana­li­zuo­ti, iš­sa­ky­ti sa­vo min­tis. „Ir da­bar su­lau­kiu klau­si­mų, ka­da vėl ką nors nag­ri­nė­sim“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja. Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad šia­me me­no al­bu­me daug ką gra­žaus ir ver­tin­go ga­li at­ras­ti ne tik moks­lei­viai, bet ir mo­ky­to­jai.