Nusilpti neleidžia humoras ir artimųjų meilė

Pra­ėju­sią sa­vai­tę ne­įpras­tai pa­svei­kin­ta Ly­duo­kių se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­ti Ka­ro­li­na Pus­vaš­kie­nė. Ne­ei­li­nė ir pro­ga – pa­mi­nė­tas jos šim­to me­tų ju­bi­lie­jus. Ku­rė­jų kai­me gy­ve­nan­ti il­ga­am­žė tiks­lios sa­vo gi­mi­mo die­nos ne­ga­lin­ti įvar­dy­ti, tik ži­nan­ti gi­mu­si „prieš Pet­rą – apie bir­že­lio 28“.

„Tik da­ta įra­šy­ta vė­les­nė, kaip kad tais lai­kais bū­da­vo. Bet gi­mi­nės pa­svei­kin­ti mū­sų šim­ta­me­tę jau bu­vo su­si­ė­ję“, – pa­sa­ko­jo mo­čiu­tės ar­ti­mie­ji.

Tų svei­kin­to­jų – ne tiek ir ma­žai: pas tris sū­nus už­au­gi­nu­sią ju­bi­lia­tę su­si­ren­ka 7 anū­kai ir 5 pro­anū­kiai. Tuo me­tu ki­ti sve­čiai šim­ta­me­tei bu­vo ne­ti­kė­ti. Ją ap­lan­kė ra­jo­no me­ras Ro­lan­das Ja­nic­kas, sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Sta­sys Jac­kū­nas, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Eg­lė Šta­rie­nė. Se­no­lei įteik­ta gė­lių ir do­va­nų, sa­vi­val­dy­bės jai skir­ta 110 eu­rų vien­kar­ti­nė pa­šal­pa, o Ly­duo­kių se­niū­nas Vy­tau­tas To­liū­nas už­ri­šo ju­bi­lie­ji­nę juos­tą. „Aš­tuo­nio­li­ka me­tų dir­bu se­niū­nu, bet pir­mą kar­tą šim­ta­me­tę tu­rim“, – sa­kė jis. 

Pas ju­bi­lia­tę at­vy­ko ir „Sod­ros“ Uk­mer­gės sky­riaus ve­dė­jas Ša­rū­nas Pru­šins­kas. Svei­kin­da­mas K. Pus­vaš­kie­nę kal­bė­jo, jog tai – iš­ties ne­ei­li­nė su­kak­tis, mat ra­jo­ne yra vos de­šimt gy­ven­to­jų, tu­rin­čių šim­tą ir dau­giau me­tų. 

Ir su­neš­tos lauk­tu­vės se­no­lę ge­ro­kai nu­ste­bi­no. „Kaip čia ir at­si­im­ti tiek do­va­nų… Iš kur to­kių ge­rų žmo­nių at­va­žia­vo ir kaip apie ma­ne su­ži­no­jo?“ – šyp­so­jo­si ji at­vy­kė­liams ir kvie­tė prie vai­šių sta­lo.

Ma­ma rū­pi­na­si trys sū­nūs: Vla­das (66 m.), su ku­riuo ir gy­ve­nan­ti, Ei­man­tas (61 m.) bei Fe­lik­sas (60 m.). Abu taip pat gy­ve­na Ly­duo­kiuo­se. „Su ma­ma vos ne kas­dien ma­to­mės. Gau­nam nuo jos vel­nių, jei nors vie­ną die­ną ne­ap­lan­kom“, – sa­ko jie. 

Pa­sa­ko­ja, jog ma­ma ki­lu­si iš sep­ty­nių vai­kų šei­mos. Ly­duo­kių apy­lin­kės jai – gim­tos. Gi­mė Šei­my­niš­kių kai­me, ku­rio, anot Vla­do, jau ne­bė­ra: „Vie­na so­dy­ba tik be­li­kus, o kai­mas po že­me už­ly­gin­tas…“ Sa­vo vy­rą Pet­rą mo­te­ris pa­lai­do­jo, kai šiam bu­vo 62-eji.

Gar­baus am­žiaus ly­duo­kiš­kė tu­ri ne vie­ną mėgs­ta­mą už­si­ė­mi­mą. „Ir kny­gų pa­si­skai­to, ir iš­si­skal­bia, ir siu­va. Už­val­ka­lų la­bai daug yra pri­siu­vus. At­si­ke­li ir ma­tai – nuo sep­ty­nių ry­to jau sė­di ma­ma ir siu­va“, – pa­sa­ko­ja su­kak­tu­vi­nin­kės mar­čios. 

„Te­le­vi­zo­riaus ne­žiū­riu, bet vi­sas nau­jie­nas ži­nau ir dar pa­ti pir­miau vai­kams pa­pa­sa­ko­ju, kai jie man no­ri ką nors pra­neš­ti, – po­ri­na pa­ti ju­bi­lia­tė. – Už­tat iš ry­to pa­klau­sau ra­di­jo, pa­po­te­riau­ju ir ta­da – pas drau­ges, va ten, kur na­mas ša­lia. Nu­ei­nu, pa­si­kal­bam, grįž­tu – ge­riau mie­ga­si pa­vaikš­čio­jus.“ 

Svei­ka­ta mo­čiu­tė ne­si­skun­džia, tik no­rė­tų, kad ne­svaig­tų gal­va. Mat tuo­met, guo­džia­si, ne­ga­lin­ti nei pa­ei­ti, nei dirb­ti. Šmaikš­tau­ti ne­pa­liau­jan­ti šim­ta­me­tė juo­kia­si, jog vis­kas bū­tų ge­rai, tik „gal­vą pa­keis­ti rei­kia“. 

Pri­si­pa­žįs­ta iš mais­to mėgs­tan­ti daug ką: „Val­gau vis­ką, nie­ko ne­bro­ki­ju. Val­gy­ti man duo­da daug, bet aš – po biš­kį, tai ati­duo­du, kad lik­tų ki­tam kar­tui.“ 

Ar­ti­mie­ji džiau­gia­si, kad se­no­lė pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ka, ta­čiau ši vai­kų, ypač mar­čių, pa­gal­bą la­bai ver­ti­nan­ti. „Joms jau per sun­ku ma­nim rū­pin­tis, vis­ką dirb­ti, vargs­ta už ma­ne. Jau ir pas Die­vu­lį no­rė­čiau, bet mar­čios mirt ne­lei­džia. My­li ma­ne vi­si, ir pa­pei­kia kar­tais, bet kai pei­kia – ne­krei­piu dė­me­sio, reik sa­vęs žiū­rėt“, – vėl šmaikš­tau­ja ji.