Vis daugiau šeimų kartu su vaikais naudojasi šia transporto priemone. Vis dėlto specialistai pastebi, kad toli gražu ne kiekvieni tėvai deramai pasirūpina savo mažųjų dviratukininkų saugumu.
Vilniaus aps. vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistė, komisarė inspektorė Aistė Dijokaitė pabrėžia tėvų atsakomybę: „Kaip kiekvienas prietaisas turi naudojimo instrukciją, taip ir dviratis turi savo naudojimo taisykles. Tėvai privalo išaiškinti savo vaikui, kaip saugiai naudotis dviračiu. Negana to, jis turi būti sukomplektuotas, o tai reiškia, kad kartu su dviračiu privaloma vaikui nupirkti ir dviratininko šalmą. Taisyklės numato, kad keliu dviračiu važiuojantys visi vaikai (iki 18 metų) privalo dėvėti šalmą.“
Šalmas turėtų būti dėvimas ne tik laikantis taisyklių kelyje, bet visada – dėl pačių vaikų saugumo. Ir dviračio kėdutėje vežamas vaikas privalo būti su šalmu. Kaip rodo praktika, vaikai dažniausiai nukenčia arba dėl savo neatsargumo, arba dėl tėvų neatsakingumo – kai su dviračiu virsdami tėvai sužaloja vežamus vaikus.
Vaikų vežimas be šalmų, kėdučių svorio apribojimų nepaisymas – tai ne šiaip aplaidumas: tai yra taisyklių pažeidimas ir vaiko nepriežiūra. Lygiai tokia pačia nepriežiūra galima pavadinti ir atvejus, kai maži vaikai vieni važinėjasi gatvėmis.
Vaikų iki 14 metų (išskyrus 12-mečius, turinčius dviratininkų pažymėjimus) gatvėse ir keliuose su dviračiu apskritai neturėtų būti – jie gali važinėtis tik kieme, stadione, miško takuose, gyvenamosios zonos teritorijose, dviračių takuose.
Prieš metus įsigaliojęs kelių eismo taisyklių pakeitimas numato, kad vyresni nei 8 metų vaikai gali važiuoti važiuojamąja kelio dalimi prižiūrimi suaugusiųjų.
Taisyklės nurodo, kad gatvėmis ir keliais dviračiu vaikas savarankiškai gali važinėti nuo 14 metų, o jei turi dviratininko pažymėjimą – nuo 12 metų.
Važiuojant važiuojamąja kelio dalimi visi dviratininkai privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.
Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, be šių žibintų dviratininkas privalo dėvėti ir liemenę. Beje, šis taisyklių reikalavimas galioja ir važiuojant dviračių juosta – t. y. ant važiuojamosios kelio dalies balta linija ir dviračio simboliu pažymėta vieta, kuria gali važinėti dviračiai.
Pernai Vilniaus apskrityje užregistruota 16 eismo įvykių, kurių metu nukentėjo dviračiais važiavę vaikai, iš jų 8 – dėl savo pačių neatsargumo. Šiemet iki vasaros vidurio buvo užfiksuoti penki tokie įvykiai, visuose penkiuose vaikai dviratininkai nukentėjo dėl savo neatsargumo.
Situacijos, kuriose vaikai suklysta dažniausiai:
– važiuodami per nereguliuojamas pėsčiųjų perėjas, nors taisyklės tokiu atveju reikalauja dviratį persivesti. Deja, šios taisyklės nepaiso ir dažnas suaugusysis;
– neatsargiai vairuodami, pervertindami savo galimybes. Vaikas neįvertina kelio dangos (žvyro, šlapių paviršių), netikėtų kliūčių. Prisideda ir vairavimo įgūdžių stoka;
– neįsitikinę saugumu įvažiuoja į kelią iš šalia esančių teritorijų, pavyzdžiui, kiemo, ir susiduria su keliu važiuojančiomis transporto priemonėmis;
– važiuoja šaligatviu, keldami pavojų pėstiesiems, susiduria su kitais dviratininkais dviračių take, atsitrenkia į stulpus ar kelio ženklus.
Ne tik vaiko elgesys kelyje, bet ir paties dviračio komplektacija bei kokybė turi nemažos įtakos pasivažinėjimų saugumui.
Pasak specialistų, viena dažniausių tėvų klaidų – ieškoti pigiausio dviračio vaikui, prisidengiant pasiteisinimais „čia tik porai metų“ arba „vis tiek sulaužys“.
Visi vaikiški dviračiai turi atitikti Europos Sąjungos EN 14765 standartą. Pagrindiniai šio standarto akcentai – kad vaikiškas dviratis privalo būti su visiška grandinės apsauga, platesniais vairo rankenėlių galais, o balnelio laikiklis turi pasikelti iki tam tikro aukščio. Be to, labai svarbu, kad dviratyje būtų kojinis stabdys.
Šalmas turi būti kokybiškas ir atitinkantis EN saugumo standartus.
Patariama renkant vaikui šalmą atkreipti dėmesį į tai, kad jis būtų tinkamo dydžio: nespaustų galvos, ausų ir kaklo arterijos.
Šalmas neturėtų būti per laisvas, jo dirželiai turėtų gerai priglusti prie veido, o sagtis visada būti užsegta. Vienas lengviausių būdų patikrinti, ar šalmas tinkamai uždėtas, – pridėti pirštus: nuo antakių iki šalmo turi likti dviejų pirštų tarpelis.
