Šimtametį grūdino gyvenimo sunkumai

Vac­lo­vas Bos­ka Vi­sų šven­tų­jų die­ną žva­ke­les de­ga ne tik ka­pi­nė­se, bet ir ant sa­vo gim­ta­die­nio tor­to. Ta­čiau jau se­niai jos ten sun­kiai su­tel­pa – šie­met lap­kri­čio 1-ąją uk­mer­giš­kis at­šven­tė gar­bin­gą šim­to me­tų ju­bi­lie­jų. Šim­ta­me­tis su­lau­kė gau­saus bū­rio svei­kin­to­jų. V. Bos­ka su 87 me­tų žmo­na Van­da gy­ve­na Uk­mer­gė­je, Ly­gio­jo­je gat­vė­je.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Na­miš­kių ap­sup­ty­je šimt­me­tį šven­čian­tis Vac­lo­vas Bos­ka su­lau­kė daug svei­kin­to­jų.

 Tik prieš po­rą me­tų, kuo­met su­tuok­ti­niai pa­ju­to sun­kią me­tų naš­tą, pas juos iš Kė­dai­nių gy­ven­ti at­vy­ko duk­ra Ire­na.

Daž­nas sve­čias tė­vų na­muo­se ir uk­mer­giš­kis sū­nus Le­o­nas – da­bar jo vy­riš­kos ran­kos ypač pri­rei­kia. Ap­link na­mus – kad ir ne­di­du­kas, bet vis tiek dar­žas, kie­mas, ku­ria­me ūkiš­kų dar­bų ne­trūks­ta, o tė­vams jie ta­po per sun­kūs.

Pri­ėmė su dai­na

V. Bos­ka dar ga­na gu­vus – ir at­min­ties me­tai ne­su­jau­kė, ir po na­mus pa­trep­se­na. Sa­vo gar­baus ju­bi­lie­jaus pro­ga sve­čius links­mai pri­ėmė – net sa­vo jau­nys­tės lai­kų dai­ną už­trau­kė. Kar­tu su sve­čiais šam­pa­no tau­rę pa­kė­lė. Ar­ti­mie­ji sa­ko, kad tu­ri fir­mi­nį, prie pa­var­dės pri­de­rin­tą gė­ri­mą – šam­pa­ną „Bos­ka“, be ku­rio šei­mos šven­tės neap­si­ei­na.

Rim­čiau­sios ju­bi­lia­to svei­ka­tos pro­ble­mos kol kas – klau­sa ir re­gė­ji­mas. Duk­ra Ire­na juo­kau­ja, kad na­muo­se kal­ba­ma taip, kad ki­tiems ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog Bos­kų šei­my­nė­lė nuo­lat vie­ni ant ki­tų šū­kau­ja. Mat ge­ro­kai ne­pri­gir­di ir ma­ma. „Ma­no net bal­sas pa­si­kei­tė – už­ki­mo, su­sto­rė­jo nuo nuo­la­ti­nio gar­saus rė­ki­mo“, – sa­ko ji.

Dar prieš po­rą me­tų tė­vams nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros ne­rei­kė­ję – į par­duo­tu­vę ar ki­tais rei­ka­lais V. Bos­ka nu­kul­niuo­da­vo įsi­ki­bęs į ve­da­mą dvi­ra­tį – kad ko­joms tvir­čiau bū­tų. Na­miš­kiai ti­ki­na, kad bū­da­mas 95-ių ant dvi­ra­čio už­si­li­pęs nu­min­da­vo, kur su­gal­vo­jęs. Ta­čiau ir da­bar svei­ka­ta ne­si­skun­džia – sa­ko, kad no­rė­tų 13 me­tų jau­nes­nės žmo­nos šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus su­lauk­ti.

Nuo­ta­ką ga­vo pa­si­rink­ti

Į mū­ri­nį su­tuok­ti­nės tė­vams anks­čiau pri­klau­siu­sį na­mą Vac­lo­vas su Van­da at­si­kraus­tė prieš tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Anks­čiau šei­ma gy­ve­no tė­vo gim­ti­nė­je – ne­to­li Žel­vos esan­čia­me Sau­gi­nių kai­me. Mies­tan iš gim­ti­nės iš­kė­lė so­viet­me­čiu vyk­dy­ta me­lio­ra­ci­ja.

Po­ra su­si­pa­ži­no ir ves­tu­ves at­šo­ko, kai V. Bos­kai bu­vo 31, o jo iš­rink­ta­jai 18 me­tų. Van­da tuo me­tu gy­ve­no ne­to­lie­se esan­čia­me Lu­ko­šiū­nų kai­me. Vai­kai pa­sa­ko­ja, kad ma­mą tė­vas se­no­mis tra­di­ci­jo­mis rin­ko­si iš tri­jų se­se­rų – toks su­si­ta­ri­mas su bū­si­mais uoš­viais bu­vęs, kad vie­ną iš duk­te­rų iš­leis už Vac­lo­vo.

Tais lai­kais šio­se že­mė­se bu­vo įsi­kū­ręs „Gim­to­sios že­mės“ ko­lū­kis. Ja­me nuo pat jau­nys­tės V. Bos­ka dir­bo trak­to­ri­nin­ku. Ne itin aukš­to ūgio vy­rui pa­klu­so tik­ras gi­gan­tas – vikš­ri­nis trak­to­rius. Žmo­na il­gus me­tus ko­lū­kio fer­mo­je mel­žė kar­ves. Per­si­kė­lus į Uk­mer­gę, įsi­dar­bi­no tuo­me­ti­nė­je „Vie­ny­bės“ ga­myk­lo­je.

Ju­bi­lia­to vai­kai pri­si­me­na, kad jų šei­ma gy­ve­no ūkiš­kai. Ir mais­tas ant sta­lo ga­ruo­da­vo pa­pras­tas, o tė­vas be rie­bios kiau­lie­nos ga­ba­lo die­nos ne­įsi­vaiz­duo­da­vo.

Dū­mo ne­trau­kė

Su­si­lau­kė Bos­kų šei­ma dvie­jų sū­nų ir duk­ros, bet vie­ną sū­nų li­ki­mas se­niai at­ėmė. Se­ne­lius su­pan­čia­me bū­ry­je – ke­tu­ri anū­kai ir aš­tuo­ni pro­anū­kiai.

Pats šim­ta­me­tis ki­lęs iš ne itin gau­sios tiems lai­kams šei­mos, ku­rio­je au­go dvi se­se­rys ir dar vie­nas bro­lis. Il­ga­am­žiais gi­mi­nės na­rių ne­pa­va­din­si – be­li­ku­si jau­niau­sio­ji V. Bos­kos se­suo, šie­met šven­tu­si 83-iąjį gim­ta­die­nį.

Vai­kai ma­no, kad il­go gy­ve­ni­mo pa­slap­tis sly­pi tė­ve­lio ra­mu­me ir kan­try­bė­je. Net pri­si­min­ti ne­ga­lė­jo, kas jį iš pu­siau­svy­ros iš­ves­tų. Svei­ka­tos, jų nuo­mo­ne, pri­dė­jo ir tai, kad nie­ka­da dū­mo ne­trau­kė.

„Ne­ma­žai stip­ru­mo tė­ve­liui da­vė gy­ve­ni­mo sun­ku­mai. Jie grei­čiau­siai ne pa­lau­žė, bet dar dau­giau už­grū­di­no. Ir mus vi­suo­met mo­ki­na, kad dėl jo­kių ne­gan­dų griauž­tis ne­rei­kia – jos kaip at­ei­na, taip ir pra­ei­na“, – pa­sa­ko­ja duk­ra Ire­na.

Do­mi­si ša­lies įvy­kiais

Na­miš­kiams kar­tais gar­siai pa­svars­čius, kaip gy­ven­ti rei­kės, kai li­tą pa­keis eu­ras, nuo ša­lies įvy­kių ne­at­si­ri­bo­jan­tis tė­vas ra­mi­na: „Ko čia ne­ri­mau­jat – vis­kas nu­si­sto­vės ir vėl bus taip, kaip bu­vę.“

Sun­ku­sis pe­ri­odas ju­bi­lia­tui bu­vo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tai. Tuo­met jis bu­vo pa­šauk­tas į ka­riuo­me­nę – tar­na­vo 16-oje lie­tu­viš­ko­je di­vi­zi­jo­je ir su fron­to li­ni­ja nu­žy­gia­vo iki Lie­po­jos.

Vai­kai sa­ko, kad nors jie do­mė­jo­si, ka­ro te­mos tė­vu­ko po­kal­biuo­se nie­kuo­met ne­bū­da­vo po­pu­lia­rios. Spė­ja, kad tai pri­si­min­ti jam bū­da­vę ne­leng­va. Į klau­si­mus at­sa­ky­da­vęs šykš­čiom nuo­tru­pom – ka­rei­viams ne tik le­di­nia­me van­de­ny­je šlap­ti tek­da­vę, bet ir nuo­lat bai­min­tis dėl gy­vy­bės. Ir da­bar pa­klaus­tas at­sa­ko la­ko­niš­kai, jog bu­vo sun­kūs lai­kai.

Tai liu­di­ja ir ka­re pa­tir­ti su­žei­di­mai. Jie bu­vę to­kie rim­ti, kad na­mo iš fron­to grį­žo ne sa­vo ko­jo­mis. Dar dve­jų me­tų in­ten­sy­vaus gy­dy­mo pri­si­rei­kė, kad pra­dė­tų vaikš­čio­ti.

Na­mo ke­liau­da­vo pės­čio­mis

Tuo tar­pu apie sa­vo moks­lus Pa­ši­lė­je bu­vu­sio­je trak­to­ri­nin­kų mo­kyk­lo­je V. Bos­ka pa­sa­ko­ja no­riai. Jo jau­nys­tė­je ten bu­vu­si ma­ši­nų ir trak­to­rių sto­tis, ku­rio­je vei­kė mo­kyk­la, ruo­šu­si trak­to­ri­nin­kus. Be­si­mo­ky­da­mas jo­je, į na­mus Sau­gi­nių kai­me, už 30 ki­lo­met­rų nuo Pa­ši­lės, grįž­da­vo kar­tą per mė­ne­sį pės­čio­mis. Pa­si­im­da­vo ne­ma­žą bry­zą kai­miš­kų la­ši­nių vi­sam mė­ne­siui – ir vėl į ke­lią.

Na­miš­kiai sa­ko, kad pas­ta­ruo­ju me­tu tė­vo val­gia­raš­tis la­bai pa­si­kei­tė. Per te­le­vi­zo­rių svei­ko gy­ve­ni­mo pa­ta­ri­mų pri­sik­lau­sęs daž­nai pra­šo pa­tie­ka­lų iš kruo­pų ar ke­fy­ro su li­nų sė­me­nim.

Su­lau­kė svei­ki­ni­mų

Su gar­bin­ga su­kak­ti­mi ju­bi­lia­tą pa­svei­ki­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Vy­das Pa­knys, sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Sta­sys Jac­kū­nas, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Val­do­nė Gi­nai­tie­nė, „Sod­ros“ Uk­mer­gės sky­riaus di­rek­to­rius Ša­rū­nas Pru­šins­kas.

Sei­mo na­rys Arū­nas Du­dė­nas ju­bi­lia­tui per­da­vė ir Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko Al­gir­do But­ke­vi­čiaus svei­ki­ni­mus.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ