Želvos seniūnijoje Bastūnų kaime gyvenanti Stefanija Taraškevičienė sulaukė 100 metų jubiliejaus. Kaip didžiausios dovanos jubiliatė laukianti pavasario – ruošiasi sodinti gėles. Tokia proga atvyksiančių svečių šimtametė sako laukusi nuo pat ryto.
Autorės nuotr. Šimto metų sulaukusios Stefanijos Taraškevičienės šeima ir ramstis – jos pusseserė Veronika Paligaitė.
Ir šventinį stalą nekantravo kuo greičiau pamatyti – gausių vaišių jam priruošė senolę globojanti pusseserė 73-ejų Veronika Paligaitė. Juk ne kas dieną garbių sveikintojų namuose sulaukiančios.
Su dovanomis pas senolę atvyko rajono meras Vydas Paknys, Želvos seniūnas Kęstutis Mikalajūnas, „Sodros“ Ukmergės skyriaus vadovas Šarūnas Prušinskas, kiti svečiai. Su jais ilgaamžė dalijosi prisiminimais apie savo jaunas dienas, pasakojo apie gimtuosius kraštus, artimuosius…
1914 m. sausio 30-ąją gimusi Stefanija – iš Širvintų apylinkių. Gimė ji Limonių kaime, o ištekėjusi, su vyru Petru gyveno Maišeliuose. Po vyro, su kuriuo vaikų nesugyveno, mirties sunkiai susirgusi. Pardavus namus, ieškoti prieglobsčio ketino slaugos įstaigoje. Tačiau likti vienai neleido pusseserė Veronika, į kurios namus Bastūnuose Stefanija atsikėlė prieš dešimtmetį.
Lydėjo netektys
Moteris pragyveno ne tik savo vyrą, kurį, užklupus ligai, ilgą laiką slaugė. Dar visai maža neteko tėvelio. Įkopus į septintą dešimtį, iškeliavo mama. O ir abiejų brolių – pora metų vyresnio Vaclovo ir jaunėlio Alfonso – nebėra…
Ne vien netektys ilgaamžę užgrūdinusios. Visą gyvenimą ją lydėjo sunkus darbas. Nuo mažų dienų triūsė, kad padėtų vienai likusiai mamai. Šeima turėjo nemažai žemės, gyvulių. Vėliau susikurs savo ūkį, kartu lauks varginantis darbas kolūkyje… Kaip pati sako – tekdavo ir nevalgiusiai pakentėti. Laimė būdavo pienelį parduoti, kad duonytės kąsnį turėtum, prisimena ji…
Šiandien Stefanijos šeima ir ramstis – jos globėja Verutė, pati palaidojusi savo tris brolius. Kitiems gyviems broliui ir sesei amžius bei sveikata vis rečiau beleidžiantys Verutę ir jos globotinę aplankyti. Želvoje gyvenančiai sunkiai sergančiai Veronikos seseriai pačiai dažnai jos pagalbos ir rūpesčio prisireikia.
Lekia padėti Verutė ne tik artimiesiems. Skuba slaugyti pasiligojusių kaimynų, pagelbėti bėdon patekusiems aplinkiniams. Kai lieka viena, senolė nekantriai laukia sugrįžtančios pusseserės. „Vis pro langą žiūri, kur aš. Kai pareinu, guodžiasi – aš noriu, kad būtum prie manęs, o tu išeini ir išeini…“ – šypsosi globėja.
Tvirtesnė ir už jaunesnius
Per dienas močiutė klausosi radijo, meldžiasi, mišias transliuojant Marijos radijui. Pasakoja už viską labiausiai mylinti gėles. „Pas ją visur būdavo gražiausi darželiai. Žiūrėdavo, ravėdavo, purendavo – tiesiog išbučiuodavo tas gėlytes, – sako Verutė. – Dabar nebegali, tai, būna, priėjusi, kai aš tvarkausi, nors su lazdyte žemelę papurena, va, sako, – ir aš tau padedu… Jau labai laukia pavasario, kad vėl galėtų sodinti, ir sėklas renka.“
Senolė pasiguodžia per šitiek metų visokių ligų turėjusi. Dabar jau ir atmintis nebe ta, ir akelės nebeklauso, nors anksčiau Stefanija labai daug verpdavusi, ausdavusi… „Bet kuo tolyn – sveikatos mažyn“, – atsidūsta ji. Tačiau pas šimtametę kartu atvykusi Želvos seniūnijos socialinė darbuotoja Audronė Rutavičienė jos stiprybe džiaugiasi. „Močiutė tvirtai laikosi – yra pas mus seniūnijoje sunkesnių ligonių“, – tikina ji.
Šimtametės globėja pritaria: „Ji – labai savarankiška, visur nori patarti, pavadovauti.“ „Tai ji mane auklėja, kad ne taip, kitaip padariau…“ – atliepianti Stefanija.
Prisipažįsta visąlaik mėgdavusi valgyti riebiai. „Ir dabar prašo kiaulienos, ypač patinka blynai. Tokius didelius – per visą keptuvę – kepi, o ji spirgiuose dažo“, – pasakoja Verutė.
Abidvi kartu ir įvairias progas mini, ruošiant valgyti – tariasi. „Ir per didžiąsias šventes abi susėdam ir vaišinamės. Kūčiukus Stefanija labai mėgsta. O kiaušinių per Velykas ne taip daug valgo – sako, kad jai neskanu“, – šypsosi globėja.
Autorė: Vaidotė ŠANTARIENĖ
