Panemunės keliais – tarp pilių ir piliakalnių…

Tęs­da­mi ke­lio­nių ma­ra­to­ną, ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­kai lei­do­si pa­ne­mu­nės ke­liais – nuo Kau­no pro Rau­dond­va­rį, Se­re­džių, Ve­liuo­ną, Rau­do­nę link Pa­ne­mu­nės, ap­lan­ky­da­mi pi­lis ir pi­lia­kal­nius, gro­žė­da­mie­si sma­rag­di­ne Ne­mu­no šlai­tų ža­lu­ma.

Au­ga­lų ka­ra­li­jo­je – ir to­kie „gy­ven­to­jai“.

Pa­sie­kę Kau­ną, su­ka­me į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Kau­no bo­ta­ni­kos so­dą, šie­met šven­čian­tį 90 me­tų ju­bi­lie­jų. Įsteig­tas 1923 m. Fre­dos dva­ro par­ke, už­iman­tis 62,5 ha plo­to, so­das kas­met su­lau­kia per 50 tūkst. lan­ky­to­jų. Už tai rei­kia dė­ko­ti iš Tar­tu ki­lu­siam bo­ta­ni­kos pro­fe­so­riui Kon­stan­ti­nui Re­ge­liui, su­kū­ru­siam šią uni­ka­lią ža­li­ą­ją sa­lą.

Šian­die­ną čia au­gi­na­ma 7300 pa­va­di­ni­mų au­ga­lų. Bu­vu­sio dva­ro sa­vi­nin­ko Juo­zo God­lev­skio gar­bei jo ini­cia­lų J ir G for­mos įreng­tus par­ko tven­ki­nius juo­sia til­te­liai, se­ni au­ten­tiš­ki ta­kai. Mus ly­din­ti so­do va­do­vė pa­ta­ria čia pat pa­si­skin­ti šil­kme­džio la­pų ir uo­gų – tai esą pa­de­da gra­žin­ti kū­no for­mas, o ir odai la­bai svei­ka – bus švel­ni, kaip šil­kas…

Ne ma­žiau įdo­mi ir ša­lia ža­liuo­jan­ti že­muo­gi­niu me­džiu va­di­na­ma ame­ri­ki­nė aka, ke­lis kar­tus per me­tus pra­žys­tan­ti že­muo­gių aro­ma­to žie­dais. 100 met­rų už­au­gan­tis eu­ka­lip­tas ne­pū­va van­de­ny­je, to­dėl nau­do­ja­mas til­tų pa­sto­liams sta­ty­ti. O štai bam­bu­ko šak­nys la­bai ašt­rios, to­dėl se­no­vė­je bū­da­vo skir­tos baus­ti nu­si­kal­tė­lius, iš­da­vi­kus ir… ne­iš­ti­ki­mas žmo­nas. To­kius ne­lai­mė­lius tie­siog pa­so­din­da­vo ant iš­si­raiz­giu­sių bam­bu­ko šak­nų.

Ta­čiau so­do ka­ra­li­ją ly­di ne tik šiur­pios is­to­ri­jos. An­tai pa­gal ben­drą su pran­cū­zais pro­jek­tą at­nau­jin­tas par­ko ro­žy­nas, ku­ria­me švy­ti 350 veis­lių ro­žių žie­dų. Al­pi­na­riu­me eks­po­nuo­ja­ma apie 140 rū­šių su­me­dė­ju­sių, žo­li­nių bei svo­gū­ni­nių au­ga­lų, at­nau­jin­ta tul­pių ir žy­din­čių tik vie­ną die­ną le­li­jų ko­lek­ci­ja. Dar vie­na par­ko puoš­me­na ir ma­žų­jų lan­ky­to­jų džiaugs­mas – di­džiau­sias Lie­tu­vo­je Šim­ta­ko­jis – vikš­ro for­mos de­ko­ra­ty­vi­nė skrob­lų gy­vat­vo­rė. Re­kor­di­nį – 8 m aukš­čio ir 76 m il­gio ža­lio­jo mil­ži­no dy­dį už­fik­sa­vo agen­tū­ra „Fak­tum“.

Spal­vo­to­je jur­gi­nų, at­ke­lia­vu­sių ne tik iš Mad­ri­do bo­ta­ni­kos so­do ar Pie­tų Ame­ri­kos aukš­ti­kal­nių, jū­ro­je – dau­giau kaip 320 veis­lių ir hib­ri­dų…

***

Ne­mu­no ir Ne­vė­žio upių san­ta­ko­je įsi­kū­ręs Rau­dond­va­rio dva­ras pa­si­tin­ka Men­del­so­no mar­šu. Šeš­ta­die­nis – ves­tu­vių die­na. Tuok­tis gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus rū­muo­se, gar­sė­ju­siuo­se kaip kul­tū­ros ir me­no cen­tras, įspū­din­ga. Kaip ir pats gra­fo, tu­rė­ju­sio 99 dva­rus, gy­ve­ni­mas. Ga­lė­jo tu­rė­ti jų ir vi­są šim­tą, ta­čiau nuo šim­to­jo dva­ro bū­da­vo skai­čiuo­ja­mi di­des­ni mo­kes­čiai. Už­tat jo ar­kli­džių grin­dys bu­vo iš­klo­tos par­ke­tu, o su­grį­žu­siems iš lau­kų ris­tū­nams bū­da­vo nu­plau­na­mos ka­no­pos.

Rau­dond­va­ris – kom­po­zi­to­riaus, var­go­ni­nin­ko, pe­da­go­go, pir­mo­sios Lie­tu­vo­je dai­nų šven­tės 1924 m. vy­riau­sio­jo di­ri­gen­to ir ren­gė­jo, Kau­no dva­si­nės se­mi­na­ri­jos pro­fe­so­riaus Juo­zo Nau­ja­lio gim­ti­nė. Jo veik­lą ver­ti­no Lie­tu­vos pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, ap­do­va­no­jęs kom­po­zi­to­rių Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio or­di­nu. Ita­li­jos ka­ra­lius Vik­to­ras Ema­nu­e­lis III sky­rė J. Nau­ja­liui Ita­li­jos ka­rū­nos or­di­no Ko­man­do­ro laips­nio di­plo­mą. Ki­tą­met mi­nė­si­me 145-ąsias kom­po­zi­to­riaus gi­mi­mo me­ti­nes.

***

Stab­te­lė­ję Se­re­džiu­je, ko­piam į Pa­le­mo­no kal­nu va­di­na­mą pi­lia­kal­nį, dai­ry­da­mie­si į stul­bi­nan­čio gro­žio Ne­mu­no slė­nius. Ko­pėm ir į 33,5 m Rau­do­nės pi­lies bokš­tą, pa­sie­kėm ir Vy­tė­nų pi­lies bokš­to sto­ge­lį.

Ve­liuo­na – vie­na se­niau­sių Lie­tu­vos gy­ven­vie­čių. Ar­che­o­lo­gų tei­gi­mu, čia žmo­nės gy­ve­no jau prieš 10 tūkst. me­tų. Ka­dai­se čia sto­vė­ju­si Ju­ni­ge­dos pi­lis, vė­liau pa­va­din­ta Ve­liuo­nos var­du, bu­vo svar­biau­sias lie­tu­vių ko­vų su kry­žiuo­čiais gy­ny­bi­nis įtvir­ti­ni­mas. Pa­sak is­to­ri­kų, gin­da­mas Ve­liuo­nos pi­lį, žu­vo ir čia bu­vo pa­lai­do­tas Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas.

Pa­ne­mu­nės, Gel­gau­dų, Vy­tė­nų pi­lis – tai dar ne vi­si var­dai, ku­riais ji bu­vo va­di­na­ma per 400 sa­vo gy­va­vi­mo me­tų. Stūk­san­ti ant kal­vos, ap­sup­ta pen­kių tven­ki­nių, tu­rė­ju­si ke­tu­ris ma­lū­nus, šian­dien ji – au­ten­tiš­kiau­sia iš XVII–VIII a. re­zi­den­ti­nių Lie­tu­vos pi­lių. Da­bar pri­klau­so Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jai. Vieš­na­gės pi­ly­je me­tu gro­žė­jo­mės ori­gi­na­lio­mis aka­de­mi­jos stu­den­tų kū­ry­bos dar­bų pa­ro­do­mis, ins­ta­lia­ci­jo­mis. Jų kū­ry­bos pa­ro­dą ke­ti­na­ma su­reng­ti ir Uk­mer­gės bib­lio­te­ko­je.

Autorė: Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ

Tu­ris­tus trau­kia Rau­do­nės pi­lis.