Buvusiose kapinėse darbuojasi archeologai

Dau­ge­lis įsi­ti­ki­nę, kad ka­pi­nės – iš­skir­ti­nė ir mis­ti­nė vie­ta, o gy­ven­ti ša­lia jų ne­no­rė­tų. Ta­čiau Pa­bais­ko se­niū­ni­jo­je, Ra­kau­čiz­nos kai­me, gy­ve­nan­tys Gin­ta­rė ir Ge­di­mi­nas Pa­kal­niš­kiai taip ne­ma­no.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. P. Bla­že­vi­čius sa­ko, kad dau­giau apie čia gy­ve­nu­sius ir pa­lai­do­tus žmo­nes pa­pa­sa­kos ant­ro­po­lo­gai.

Mat jų so­dy­ba – net ne ša­lia, o pa­čio­se ka­pi­nė­se. Tie­sa, šis ka­pi­ny­nas jau se­niai vi­sų už­mirš­tas – lai­do­ja­ma čia bu­vo XVII am­žiu­je.

Kad jų na­mo kie­me yra pa­lai­do­tų žmo­nių, G. Pa­kal­niš­kis pa­sa­ko­ja ži­no­jęs jau se­niai. Mat Ra­kau­čiz­na yra jo gim­ti­nė.

„Tai, kad gy­ve­na­me kaž­ko­kio­je is­to­riš­kai reikš­min­go­je vie­to­je, ži­no­jo­me vi­suo­met. Juk kie­me vi­so­kių že­mės dar­bų pa­si­tai­ko – tai me­de­lį pa­so­din­ti, tai dar­žą su­kas­ti“, – sa­ko jis.

Juo­kau­ja, kad vai­kys­tė­je tiek vi­so­kių iš am­žių glū­du­mos į pa­vir­šių iš­ki­lu­sių daik­tų ras­da­vo, kad jau ir pats ga­lė­tų va­din­tis ar­che­o­lo­gu. Ne­re­tai ir žmo­nių kau­le­liai dir­vos pa­vir­šiu­je su­bo­luo­da­vo.

Ar ne­trik­dy­da­vo tai, kad gy­ve­na to­kio­je keis­to­je kai­my­nys­tė­je? „Tai kad ge­ri tie mū­sų kai­my­nai – ra­mūs. Nei jie mums truk­dy­ti ban­do, nei vai­de­na­si nak­ti­mis“, – vėl šyp­so­si G. Pa­kal­niš­kis.

Pra­ne­šė spe­cia­lis­tams

Pa­sa­ko­ja, kad iš­si­aiš­kin­ti, kuo reikš­min­ga ši vie­ta is­to­riš­kai, min­tis kir­bė­jo jau se­niai. Prieš 6 me­tus ėmė­si žy­gių – apie keis­tus ra­di­nius pra­ne­šė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus spe­cia­lis­tams.

Ar­che­o­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai R. ir G. Pa­kal­niš­kių kie­me bu­vo pra­dė­ti per­nai. Tuo­met šio­je vie­to­je bu­vo at­kas­tos 26 ka­pa­vie­tės. Ra­kau­čiz­nos ka­pi­nių ty­ri­nė­ji­mus at­li­ko Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to stu­den­tai.

Nu­sta­ty­ta, kad tai iš tik­rų­jų yra se­no­sios ka­pi­nės. Ma­no­ma, kad šio­je vie­to­je bu­vo lai­do­ja­ma nuo XVII am­žiaus 4-ojo de­šimt­me­čio iki jo pa­bai­gos.

Šie­met ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai pra­tęs­ti. Ap­tik­ta nau­jų ka­pa­vie­čių. Iš­ty­ri­nė­ta­me 50 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­te ras­tos 28 ne­su­ar­dy­tos ka­pa­vie­tės ir dar apie de­šim­ties žmo­nių pa­lai­kai – su­ar­dy­to­se ka­pa­vie­tė­se.

Nuo­dug­niai

ty­ri­nė­ja apy­lin­kes

Ar­che­o­lo­gi­niams ka­si­nė­ji­mams va­do­va­vo Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to lek­to­rius dr. Po­vi­las Bla­že­vi­čius. Jis sa­ko, kad šie ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai – ne tik pui­ki pro­ga su XVII am­žiaus lai­ko­tar­pio ka­pa­vie­tė­mis su­si­pa­žin­ti prak­ti­ką at­lie­kan­tiems stu­den­tams, bet ir nuo­dug­niau pa­ty­ri­nė­ti Ra­kau­čiz­nos apy­lin­kes. At­ei­ty­je pla­nuo­ja­ma tiks­liau nu­sta­ty­ti ka­pi­ny­no ri­bas.

Šie se­nų­jų ka­pi­nių ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai – tai tik da­lis ben­dro Edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to, Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos ir Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus pro­jek­to, ku­rio me­tu ty­ri­nė­ja­mos Pa­bais­ko apy­lin­kės.

Ra­kau­čiz­nos ka­pi­ny­nas, anot P. Bla­že­vi­čiaus, įdo­mus ir ar­che­o­lo­gi­niu, ir is­to­ri­niu po­žiū­riu.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, jog ka­pi­nių už­ima­mas plo­tas ir ja­me at­ras­tų ra­di­nių kie­kis bei ka­pa­vie­čių tan­ku­mas liu­di­ja, kad XVII am­žiu­je čia mi­ru­siuo­sius lai­do­jo di­de­lė ben­druo­me­nė. Spė­ja­ma, kad čia iš vi­so ga­li bū­ti pa­lai­do­ta apie 500 žmo­nių.

„Iš to ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad Ra­kau­čiz­no­je ir jos apy­lin­kė­se gy­ve­no kur kas di­des­nė ben­druo­me­nė nei šiuo me­tu“, – sa­ko jis.

Aiš­kė­ja net li­gos

Iš ka­pi­ny­ne ras­tų kau­lų bei ki­tų ra­di­nių spren­džia­ma ir apie to me­to bui­tį, lai­do­ji­mo pa­pro­čius. Ga­li­ma su­si­da­ry­ti ryš­kes­nį vaiz­dą ir apie vi­du­ti­nį žmo­nių gy­ve­ni­mo am­žių. Iš kau­lų nu­sta­to­mos ir bū­din­giau­sios tam me­tui lė­ti­nės li­gos, trau­mos.

Ma­no­ma, kad ap­link Ra­kau­čiz­ną gy­ve­nu­si ben­druo­me­nė ne­bu­vo pa­si­tu­rin­ti. Pa­sak P. Bla­že­vi­čiaus, tai iš­duo­da ir kai ku­rios iš kau­lų ne­sun­kiai nu­sta­to­mos li­gos. Pa­vyz­džiui, ra­chi­to po­žy­miai ga­li bū­ti žen­klas, kad mi­ty­ba ne­bu­vo vi­sa­ver­tė.

Apie 60 pro­cen­tų ras­tų pa­lai­kų – vai­kų. „Ty­ri­nė­ja­ma­jam lai­ko­tar­piui tai yra bū­din­ga – vai­kų nuo kū­di­kys­tės iki pa­aug­lys­tės am­žiaus mirš­ta­mu­mas bu­vo la­bai di­de­lis“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ra­do ir mo­ne­tų

Ka­dan­gi baž­ny­ti­nės kny­gos, iš ku­rių gau­na­ma ra­šy­ti­nės in­for­ma­ci­jos, bu­vo pil­do­mos dau­giau­sia nuo XX am­žiaus pra­džios, anks­tes­nių am­žių is­to­ri­nes de­ta­les at­sklei­džia ar­che­o­lo­gi­niai se­nų­jų ka­pi­ny­nų ar gy­ven­vie­čių ty­ri­nė­ji­mai.

Ka­si­nė­da­mi ka­pi­ny­ną, be žmo­nių kau­lų stu­den­tai ap­ti­ko ir ki­tų ra­di­nių – dra­bu­žių lie­ka­nų, įka­pių. Įka­pių Ra­kau­čiz­nos ka­pi­ny­ne ne­daug – ap­tik­ta tik vie­na­me ki­ta­me ka­pe.

Ras­tos sep­ty­nios XVII am­žiaus mo­ne­tos, sag­te­lė. Vie­nas įdo­mes­nių ra­di­nių – ap­skri­tas žvan­gu­tis, ku­ris, kaip ma­no­ma, bu­vo įdė­tas į vai­ko ka­pą.

Iš ko­kių me­džia­gų pa­ga­min­ti šie daik­tai, bus tiks­liai nu­sta­ty­ta at­lie­kant to­li­mes­nius jų ty­ri­mus. At­kas­ta ir ke­lio­li­ka stik­li­nių ka­ro­liu­kų bei me­di­nių kars­tų lie­ka­nų.

Pa­sak P. Bla­že­vi­čiaus, šie ne­gau­sūs ra­di­niai liu­di­ja, kad tuo me­tu pa­pro­tys lai­do­jant kar­tu su mi­ru­siuo­ju į ka­pą dė­ti bui­ty­je nau­do­ja­mų daik­tų jau bu­vo pra­ėjęs. Tai la­biau­siai bu­vo bū­din­ga ge­le­žies am­žiui ir vi­du­ram­žiams.

Jau­nie­ji is­to­ri­kai ap­tik­tus kau­lus at­ski­rai iš kiek­vie­no ka­po su­rin­ko ir per­da­vė ant­ro­po­lo­gams. Vil­niaus uni­ver­si­te­to ant­ro­po­lo­gi­jos ir his­to­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai nu­sta­tys tiks­les­nį pa­lai­do­ji­mo lai­ką, mi­ru­sių­jų am­žių, ly­tį, ko­kio­mis li­go­mis jie sir­go.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to stu­den­tai Ra­kau­čiz­no­je at­li­ko prak­ti­ką.

Ra­di­niai by­lo­ja apie skir­tin­gų am­žių san­dū­rą.