Angelai po pasaulį pasklido iš Želvos

An­ge­las – Ka­lė­dų sim­bo­lis, o žel­viš­kis me­ni­nin­kas Vai­das Ra­moš­ka va­di­na­mas an­ge­lų skulp­to­riu­mi. Iš jo dirb­tu­vių iš­skri­do ir skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se nu­tū­pė dau­giau kaip šim­tas bal­tų­jų an­ge­lų. Bal­ti uk­mer­giš­kio an­ge­lai yra įsi­kū­rę įvai­rio­se Vil­niaus vie­to­se.

Au­to­rės nuotr. Vai­das Ra­moš­ka va­di­na­mas an­ge­lų skulp­to­riu­mi.

Jie – lyg at­sva­ra ru­ti­nai, sku­bė­ji­mui, per­dė­tam var­to­ji­mui ir pi­ni­gų kau­pi­mui.

Nu­ken­tė­ju­sius nuo van­da­lų ne kar­tą su­kli­ja­vo pa­tys gy­ven­to­jai. Tai ska­ti­no skulp­to­rių ne­su­sto­ti ir į pa­sau­lį iš sa­vo dirb­tu­vių iš­leis­ti vis nau­jus bal­tas­par­nius an­ge­lus. Jų 33 me­tų V. Ra­moš­ka jau yra su­kū­ręs per šim­tą.

Ga­mi­na juos iš pa­ties su­gal­vo­to įvai­rių me­džia­gų jun­gi­nio. Vie­na su­de­da­mų­jų šio mi­ši­nio da­lių – po­lis­ti­ro­las.

Ma­žiau­sias V. Ra­moš­kos su­kur­tas an­ge­liu­kas – 40 cen­ti­met­rų, di­džiau­si – 3 met­rų. Kū­rė­jas sa­ko, kad nė vie­no an­ge­lo nė­ra su­kū­ręs vie­no­dais vei­dais. Kaip ir žmo­nių, jų vi­sų vei­do bruo­žai, fi­gū­ros skir­tin­gi.

Pa­sta­tė žyd­rą ožį

Anks­ty­vo­jo­je skulp­to­riaus kū­ry­bo­je jo var­das ne kar­tą bu­vo sie­ja­mas su kul­tū­ri­niais skan­da­lais. Be­ne gar­siau­siai nu­skam­bė­jo Vil­niu­je, Ge­di­mi­no pro­spek­te, at­si­ra­dęs žyd­ras ožys. Skan­da­lin­go­sios si­tu­a­ci­jos ne­bu­vo spon­ta­niš­kos. Jų pras­mė – nu­kreip­ti žmo­nių akis į tam tik­rus reiš­ki­nius ir pri­vers­ti mąs­ty­ti.

Žyd­ra­sis ožys ne­tru­kus bu­vo su­dau­žy­tas. Po skulp­to­riaus ban­dy­mų pa­ro­dy­ti žmo­nėms jų pyk­tį tuo­me­ti­nis Vil­niaus mies­to me­ras Ar­tū­ras Zuo­kas pa­siū­lė su­kur­ti ką nors vi­siš­kai prie­šin­gą. Tai, ko ne­si­no­rė­tų ga­din­ti ar vog­ti. Taip Vil­nių ėmė puoš­ti an­ge­lai.

Ge­riau­sia vie­ta – gat­vė

Jau se­niai V. Ra­moš­kos skulp­tū­rų ne­be­ma­ty­ti ga­le­ri­jų sa­lė­se, ki­to­se už­da­rų pa­tal­pų eks­po­zi­ci­jo­se. Pas­ku­ti­nė jo pa­ro­da bu­vo su­reng­ta Žel­vo­je prieš po­rą me­tų, o did­mies­čių ga­le­ri­jo­se – prieš ge­rą de­šimt­me­tį.

Me­ni­nin­kas sa­vo kū­ri­niams eks­po­nuo­ti pa­si­rin­ko vie­šą­sias erd­ves. Jis įsi­ti­ki­nęs: eks­po­zi­ci­jų sa­lė­se per die­ną ga­li at­ei­ti tik ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt žmo­nių, o gat­vė­se pra­ei­vių – tūks­tan­čiai.  Ap­žiū­rė­ję gat­vė­je ar kie­me­ly­je at­si­ra­du­sią skulp­tū­rą, ap­si­pra­tę, žiū­ro­vas tar­si pri­ima ją.

Žvel­gia iš kal­nų

Nors dau­giau­siai uk­mer­giš­kio an­ge­lų „įsi­kū­rė“ Vil­niu­je, ki­tų ge­og­ra­fi­ja la­bai pla­ti. V. Ra­moš­kos kū­ri­niai nu­plas­no­jo ir į Eu­ro­pos ša­lis, JAV, Ki­ni­ją.

Vie­ną ne­di­de­lę skulp­tū­rą Lie­tu­vos al­pi­nis­tai nu­ga­be­no net į 5000 met­rų aukš­čio vir­šu­kal­nę Hi­ma­la­jų kal­nuo­se.

„Ko ge­ro, tai ga­li­ma bū­tų įtrauk­ti į Gi­ne­so re­kor­dų są­ra­šą. Al­pi­nis­tai pa­sa­ko­jo, kad nors skulp­tū­ra ne­bu­vo iš di­džių­jų, ky­lant į kal­ną ir trūks­tant oro, šis ne­šu­lys vis sun­kė­jo“, – pa­sa­ko­ja kū­rė­jas.

Uk­mer­gę vis ap­len­kia

V. Ra­moš­kos an­ge­lus ga­li­ma su­tik­ti ne tik sos­ti­nė­je, bet ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Ko­dėl iki šiol nė vie­nas ne­nu­tū­pė Uk­mer­gė­je? „Ne kar­tą siū­liau sa­vo pa­slau­gas ir mū­sų mies­tui. An­ge­lų kol kas nie­kam ne­pri­rei­kė“, – si­tu­a­ci­ją aiš­ki­na me­ni­nin­kas.

Sa­vo kū­ri­nių kai­nų jis ne­var­di­jo, ta­čiau pri­pa­ži­no, kad jie nė­ra pi­gūs. Vie­na iš prie­žas­čių, kad kraš­tie­čio an­ge­lų Uk­mer­gė­je nė­ra, ga­li bū­ti ir fi­nan­si­nė.

Tie­sa, dvi jo skulp­tū­ros vie­tą ra­do – „Vei­das“ Kęs­tu­čio aikš­tė­je ir „Plū­dė“ prie Vil­kmer­gė­lės.

V. Ra­moš­ka tu­ri pa­ren­gęs po­rą pro­jek­tų vie­ša­jai Uk­mer­gės erd­vei. Jo ma­ny­mu, uni­ka­lia­me mū­sų se­na­mies­ty­je la­bai tik­tų ak­me­ni­nės žmo­ge­liu­kų skulp­tū­ros. „Se­na­mies­ty­je yra to­kių pa­sta­tų ir kie­me­lių, kad tik vesk tu­ris­tus ir ro­dyk“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ki­tas pro­jek­tas – skulp­tū­ra Vy­tau­tui Ker­na­giui. Anot skulp­to­riaus, net už tą vie­nin­te­lę dai­ną apie san­tech­ni­ką iš Uk­mer­gės ma­est­ro to nu­si­pel­nė.

Grį­žo į gim­ti­nę

V. Ra­moš­ka – gry­nas uk­mer­giš­kis. Bai­gęs Žel­vos vi­du­ri­nę ir Uk­mer­gės dai­lės mo­kyk­las stu­di­jas jis tę­sė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. „Man la­bai pa­si­se­kė, kad tu­rė­jau pui­kius mo­ky­to­jus. Te­ko gar­bė mo­kin­tis pas skulp­tū­ros gran­dus. Ba­ka­lau­rą bai­giau pas pro­fe­so­rių Ge­di­mi­ną Jo­kū­bo­nį, o ma­gist­ran­tū­rą – pas pro­fe­so­rių Ge­di­mi­ną Ka­ra­lių“, – sa­ko skulp­to­rius.

Su­kū­ręs šei­mą, gy­ven­ti jis grį­žo ša­lia gim­to­sios Žel­vos – į To­lu­čių kai­mą. Su žmo­na Gab­rie­le au­gi­na pus­an­trų me­tu­kų duk­re­lę Mil­dą Ie­vą.

Prieš Ka­lė­das – dar­by­me­tis

Pa­klaus­tas, ar Ka­lė­doms kam nors do­va­no­ja an­ge­lus, me­ni­nin­kas sa­ko to ne­da­ran­tis. Ne­pai­sant to, prieš­ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis jam – tik­ras dar­by­me­tis.

Ka­dan­gi an­ge­las – ge­ro­sios nau­jie­nos ne­šė­jas, bū­tent tuo me­tu, taip pat ir prieš Ve­ly­kas su­lau­kia dau­giau­siai šių kū­ri­nių už­sa­ky­mų.

Be to, me­tų pa­bai­ga – lai­kas, kai sku­ba už­baig­ti pra­dė­tus dar­bus.

Do­va­na kraš­tie­čiams

Pa­šne­ko­vas pri­pa­žįs­ta, kad la­biau­siai trūks­ta lai­ko su­ma­ny­mus pa­vers­ti re­a­ly­be. Kar­tais vie­nu me­tu dar­buo­ja­si prie aš­tuo­nių skulp­tū­rų. Kiek­vie­na iš jų tu­ri su­lauk­ti kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo.

Vie­nas iš su­ma­ny­mų – ąžuo­li­nė 6 met­rų aukš­čio kom­po­zi­ci­ja. Ąžuo­lo me­die­nos di­džiu­lei kom­po­zi­ci­jai pa­rū­pi­no Žel­vos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Pet­ras Avi­žie­nis ir Žel­vos gi­ri­nin­ki­ja.

Kom­po­zi­ci­ja skir­ta Ana­pi­lin iš­ėju­siems Žel­vos gy­ven­to­jams ir pa­baig­ta bus pa­sta­ty­ta mies­te­lio ka­pi­nė­se. Vy­ras se­niai sva­jo­jo su­kur­ti to­kią skulp­tū­rą, tad šio dar­bo ėmė­si be jo­kio už­mo­kes­čio.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ