Kiekvienas miestas turi savo įžymybę – keistuolį, gyvenantį pagal savo susikurtas taisykles. Išsiskiriantį iš aplinkinių ne tik supratimu apie supantį pasaulį, bet ir išvaizda. Joaną Čereškienę, kurią Ukmergėje pažįsta ir jaunas, ir senas, žurnalistai aplankė pirmą kartą.
Ligita JUODVALKIENĖ
Apsilankėme pas daugeliui ukmergiškių gerai pažįstamą nedidukę, nuolat besišypsančią ir, atrodytų, gyvenimu visuomet patenkintą moteriškę. Keletą kartų keitusi savo gyvenamąją vietą, iš būsto Kauno gatvėje prieš ketverius metus atsikraustė į namelį „Lelijos“ sodų bendrijoje.
Kiekvienas miestas turi savo įžymybę – keistuolį, gyvenantį pagal savo susikurtas taisykles. Išsiskiriantį iš aplinkinių ne tik supratimu apie supantį pasaulį, bet ir išvaizda. Joaną Čereškienę, kurią Ukmergėje pažįsta ir jaunas, ir senas, žurnalistai aplankė pirmą kartą.
Ligita JUODVALKIENĖ
Vienas Joanos Čereškienės šunelis jau turi skiepų pažymėjimą. Ji pasiryžusi paskiepyti visus savo augintinius.
Joana Čereškienė beveik niekuomet nesiskiria su savo vežimaičiu.
Autorės nuotr.
J. Čereškienę pavyko surasti tik iš antro karto ir tik pavakary. Pasirodo, kiekvieną mielą rytą ji keliauja į miestą maisto sau ir daugybei savo augintinių. Jau daugelį metų ji nesiskiria su pagrindine savo „transporto priemone“ – vaikišku vežimėliu. Taip ir produktų nešti nereikia, ir ką nors vertingo radus įsimesti galima, ir eiti lengviau įsikibus. Kol penketą kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal neskubėdama nuvažiuoja – vakaras ant nosies.
Kai atvykome, Joana stovėjo netoli savo namelio ir svetingai šypsojosi. Tačiau mes neturėtume jaustis išskirtiniai. Labinasi J. Čereškienė su visais sutiktaisiais – net su pravažiuojančių automobilių vairuotojais. Nekreipianti dėmesio ji ir į tai, kad beveik niekas į jos šypseną ar pasisveikinimą neatsako. „Tikriausiai nepastebi“, – nesuka sau galvos dėl aplinkinių nemandagumo mūsų pašnekovė.
Visų vadinama Jane arba tiesiog Čereškiene septyniasdešimt ketverių metų antrą neįgalumo grupę turinti moteris prisipažino, kad būsime bene pirmieji, pavadinę ją Joana. Sako, kad yra seniai susigyvenusi su Janės vardu. Natūralu jai atrodo ir tai, kad Ukmergėje ją pažįsta ir senas, ir jaunas. Jau ne vieną dešimtmetį jaučiasi tikra miesto įžymybe. Tai jos nė kiek netrikdo. „Gerai man“, – tarsteli nesiskųsdama dėl kartais ne visai malonių užgauliojimų ir replikų, kuriais paprastai „apdovanojami“ keistuoliai. Mano, kad daugelis ją pažįsta, nes visą gyvenimą buvo „viešas asmuo“ – šlavė miesto gatves. Anot jos pačios, išdirbo daugelį metų net neišeidama atostogų. Pirmos grupės negalią turinti moteris jau seniai „susiveikė“ antrą grupę – kad galėtų dirbti. Namai visuomet būdavo pilni vaikų ar anūkų, kuriuos jai tekdavo išlaikyti. Miestelėnų nuomone, darbą atlikdavusi nepriekaištingai – jos šluojamose gatvėse šiukšlės nepamatysi.
Tačiau žiūrint į pačią moteriškę bei jos namelio kiemą, apie tvarkingumą kalba nesisuka. Vandens seniai nematęs veidas, plaukai – šukų, o nuo purvo sustirusi skranda aplipusi dar ir šunų vilna. Keleto metrų atstumu net gryname ore tvyrantis neprausto kūno kvapas byloja apie tai, kad moteris nesilaiko nė minimaliausių higienos taisyklių. Joana-Janė prisipažino nesipraususi jau keletą metų…
Mūrinio dviaukščio namelio kiemas – apaugęs aukšta žole bei krūmokšniais. Kaip ir visas sodo sklypas, kuriame ne tik gėlyno – jokio daržo nė kvapo. Priėjus arčiau, už tikriausiai nuo pat savininkės apsigyvenimo šiame name nevalytų langų, pasigirdo jos augintinių „koncertas“. Bene trisdešimties šunų ir kačių „koncertai”, aidintys iš namelio, jau kurį laiką neduoda ramybės kaimynams.
J. Čereškienė neigia laikanti trisdešimt augintinių. Anot jos, už kartono lakštais uždangstytų namo langų kniaukia, loja ir cypia „tik“ septyni šunys ir keturios katės. Bet kuriuo atveju – „ūkis“ nemažas – jo išlaikymui senolė ir išleidžia didesnę dalį savo pensijos. Paklausta, kiek gi jos gaunanti, ilgokai pagalvojusi prisipažino nė nežinanti. Nors ir nėra beraštė, skaityti moka. Tikino, kad kitados net pradinių klasių mokytoja dirbo…
Visą pensiją paliekanti vienoje privačioje maisto prekių parduotuvėje. Jos savininkas neva duodantis savo klientei prekes skolon, o toji, gavusi pensiją, ją visą jam ir atiduodanti. Joana-Janė iš purvinos sermėgos kišenės ištraukia „dokumentą“ – popieriaus lapą, kuriame keliais stulpeliais rikiuojasi dviženkliai skaičiai. Tokia, atseit, „skola“ susidariusi paslaugiam parduotuvės savininkui, kuris jai pats nuperka net „zomką arba kastuvą“. Jokio paaiškinimo, už kokias prekes neatsiskaityta, tik pliki skaičiai, kuriais pašnekovė turinti aklai pasitikėti. Ir pasitiki: „Jis teisingai viską surašo.“
Senolė sako, kad taip elgtis ją verčiantis atsargumas. Gyvenimo ne kartą pamokyta moteris sako pinigus laikyti namuose bijanti. „Jie gi viską pragertų“, – tvirtina. Mat kartu iki šiol gyvenusi duktė Irena Stašinskienė su žentu, jei tik randa juodai dienai užkištą litą, nedelsdami „konfiskuoja“. „Buvau po kilimėliu šešiasdešimt litų paslėpusi – ir tuos surado“, – skundėsi pašnekovė.
J. Čereškienė pasakoja kryžiaus kelius perėjusi su tokiais gyventojais, kol juos išprašiusi su kitų giminaičių bei įgaliotinio pagalba. Dukra su žentu, savavališkai užėmę namelio mansardą, prieglobstį dažnai pasiūlydavo panašaus plauko draugams. Du kartus net medikų pagalbos senolei prireikė, kai girtas žentas ranką pakėlė. Kompaniją ir prie butelio, ir „auklėjant“ motiną, vyrui palaiko ir Irena. Atsmaukusi sermėgos rankovę, pašnekovė parodė įkandimo žymes ant vidinės dilbio dalies. „Irenos darbas“, – pasak Joanos, niekur nedirbančiai porelei neužtenka, kad motina juos maitina – gviešiasi ir į nemažą sodo mūrinuką. Ji liūdnai pripažino, kad daugiavaikėje jų šeimoje – kas stipresnis, tas viršesnis. Ne vieną naktį išvaryta iš namų klaidžiojo sodų bendrijos takeliais. „Irena išvarydavo laukan. Aš net kojas nušaldavau vaikščiodama…“
Pasak senosios, niekur nedirbantys sutuoktiniai „gaudo katinus, lupa ir vietoj broilerių į parduotuvę priduoda“. „Aplink namus, rūsy pilna katinų skūrų mėtosi“, – ji dar ilgai pasakojo makabrišką katinų žudymo istoriją. Tačiau eiti į sodą tikrinti jos žodžių nesiryžome…
Kiek gi iš tikrųjų moteris turi vaikų, išsiaiškinti nepavyko. Ji pati tikina, kad pagimdė jų bent dvidešimt septynis, tik pati neaugino – „visus paimdavo internatan“. Nė visų vardų neprisimenanti. Deltuvos seniūnijos seniūno Salvijaus Stimburio žiniomis, Joana turi tris vaikus. Alkoholio visą gyvenimą į burną neimanti, nerūkanti moteris sako nežinanti, kodėl jos vaikai klystkeliais nuėjo. „Gal kaltas internatas. Dievas žino, kaip būtų, jei būtų neatėmę“, – giliai atsidūsta.
Jos ir jos augintinių „būstinėje“ seniūnas neseniai apsilankė, lydimas veterinarijos gydytojo. „Aišku, kad kaimynams tikras vargas toks lojantis ir kniaukiantis „zoologijos sodas“, bet gyvūnų laikymo taisyklės tokių atvejų nenumato. Nuosavame name laikomų gyvūnų skaičius nėra ribojamas. O jie, matosi, pašerti, kailiai blizga. Jokių išsekimo požymių“, – įspūdžiais dalijosi seniūnas. Palaidų šunų taip pat nesimatė. Kadangi nė vienas gyvūnas nėra skiepytas, jam beliko J. Čereškienę perspėti, kad pati pasirūpintų vakcinacija.
J. Čereškienė neprieštaravo, nesiginčijo – reikia tai reikia. „Įsisodino“ vieną savo augintinį į vežimaitį ir nulingavo į veterinarijos gydyklą. Paskiepijo šunį, parsivežė, o vakcinacijos pažymėjimą, išduotą Ciucio vardu, tarp svarbių dokumentų – namo nuosavybės pažymėjimo, skolos už produktus sąrašo – laiko gilioje kišenėje. Tokia pati procedūra, jos tvirtinimu, laukia ir kitų keturkojų.
Savo fermos atsisakyti Joana sako neketinanti. Tikina, jog tik šunų dėka per žiemą nekūrenamame name nesušalo, mat krosnis name nors ir yra, sienelė nešyla, kiek bekūrentum. „Ateinu sušalusi, susiglaudžiam visi – ir nebešalta. Šunys apdžiovina“, – savo šunyno paskirtį aiškina peržiem nekūrenamo namelio šeimininkė Joana Čereškienė. Susiremontuoti krosnies garbingo amžiaus bei neįgali senolė sako tikrai nebepajėgsianti. „Atvažiuokit žiemą pažiūrėt. Čia gi ledas stovi“, – tvirtina, kad jokiais peršalimais ar gripais niekuomet neserganti, nes „šunys gydo“.
Prisipažįsta pati valganti tik vieną kartą per dieną. Duona, makaronai, pienas – pagrindiniai produktai. Nieko, „kas gyva“, J. Čereškienė nevalgo. „Pirma pašeriu šuniukus“, – skubiai paaiškina. Augintiniai gauna nuo šeimininkės stalo – tų pačių makaronų, tačiau net du kartus – pusryčius ir vakarienę.
Dabar didžiausia senolės svajonė gauti šiltą būstą „iš valdžios“. Butą Kauno gatvėje už skolas sykį praradusi dabar dievagojasi mokėsianti pragyventi iš pensijos. Mainais už vieno kambario butelį J. Čereškienė tai pačiai „valdžiai“ abiem rankom atiduotų dabar jai priklausantį mūrinuką.
Tuo reikalu su viltimi mynė ir savivaldybės slenkstį. „Valdžia pasako: turi butą ir sėdėk. Kad nekūrenamas – jiems ne galvoj“, – savo vizitu pas valdžią neliko patenkinta. Prasitarus apie galimybę šiltai gyventi globos namuose, senolė suirzta: „Niekada gyvenime už jokius pinigus. Ten tik žmones žudo.“ Pasakoja, jog teko dirbti vienuose globos namuose. „Viršininkas nuvedė prie vienos mirštančios ir liepė nosį ir burną jai užspausti. Dar pagąsdino, kad stažą nubrauks“, – pagaugai nugara nueina nuo tokių Joanos istorijų.
Dabar, pavykus iš namo iškraustyti nuomininkus-apsišaukėlius, Joana lengviau atsikvėpė. Anot jos, mėgaujasi laisve. Parduotuvėje nusipirkusi muilo, skalbimo miltelių, atsinešusi iš šulinio vandens, pasiryžo švarinimosi procedūroms. Apsikuopusi namus, žada žiūrėti kaimynės dovanotą televizorių, kurio dar nė karto nebuvo įsijungusi. Sako apsilankysianti ir „Humanos“ parduotuvėje – mat paltą, kurį turėjo, duktė į butelį išmainė.
Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė sako, kad jų skyriaus specialistai nė karto nėra lankęsi pas J. Čereškienę. Mat jai nepriklauso jokia parama, ji gaunanti visai nemažą pensiją – daugiau kaip septynis šimtus litų. Be to, senolė ir neprašanti jokios paramos. Išskyrus tą nelemtą šiltą butą, kuriame galėtų išgyventi be šunų…
Savivaldybės ūkio skyriaus vyr. specialisto Kęstučio Lukoševičiaus kalba labai trumpa: „Poniai Joanai socialinis būstas nepriklauso, nes ji turi nuosavą namą.“