Subtilusis rytų pasaulis

Šie me­tai Lie­tu­vai reikš­min­gi: UNESCO 2011-uo­sius įvar­di­jo Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­tais. Pa­žy­mi­me lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus ir dai­li­nin­ko 100-ąsias mir­ties me­ti­nes. Ta pro­ga Lie­tu­vos ke­liau­to­jų są­jun­ga su­ren­gė eks­pe­di­ci­ją į Ta­dži­kis­ta­no res­pub­li­ko­je esan­tį Pa­my­ro kal­ny­ną, ku­ria­me stūk­so M. K. Čiur­lio­nio var­du pa­va­din­ta vir­šū­nė.

Si­gi­ta KRIAUČIŪNIENĖ

Įvei­ku­sie­ji aukš­tį Da­riaus ir Gi­rė­no vir­šū­nė­je, 6010 m.

Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos vi­ce­pre­zi­den­tė

Piet­va­ka­rių Pa­my­ras lie­tu­viams vi­sa­da bu­vo tar­si sa­vi kal­nai. Šia­me ra­jo­ne yra dau­giau nei 20 vir­šū­nių, pa­va­din­tų lie­tu­viš­kais var­dais: Da­riaus ir Gi­rė­no, Lie­tu­vos, Li­tu­a­ni­kos, Do­ne­lai­čio ir kt.

Lie­tu­vos var­das Pa­my­ro mies­te­liuo­se skam­ba be­veik kas ket­ve­rius me­tus, o šių ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­rius Ke­liau­to­jų są­jun­gos pre­zi­den­tas Al­gi­man­tas Ju­ce­vi­čius čia su­tin­ka­mas kaip la­biau­siai lau­kia­mas sve­čias. Net vai­kai jo var­dą ži­no. Jau­tie­si at­vy­kęs pas to­li­mus gi­mi­nai­čius, nie­kas ta­vęs var­du ne­va­di­na: esi ar­ba bro­lis, ar­ba se­suo.

Vir­tu­vė skur­do­ka

Ke­lio­nė iš Ta­dži­kis­ta­no sos­ti­nės Du­šan­bės iki Pa­my­ro kal­nuo­se įsi­kū­ru­sio Zon­go mies­te­lio tru­ko be­veik tris die­nas. Va­žia­vo­me ne­sku­bė­da­mi, nak­vo­da­mi pas vie­ti­nius gy­ven­to­jus, su­sto­da­mi pa­ke­lė­je esan­čio­se ar­ba­ti­nė­se. Jo­se ga­li­ma ras­ti tik ke­lis pa­tie­ka­lus: sriu­ba su mė­sa, plo­vas su mė­sa, kep­ti kiau­ši­niai ir dar kas nors mė­siš­ka (šaš­ly­kas ar­ba gu­lia­šas). Sa­lo­tų – pjaus­ty­tų po­mi­do­rų ir agur­kų – nie­kas ne­pa­siū­lys, rei­kia pa­pra­šy­ti pa­čiam. Jei esi ve­ge­ta­ras, rei­kia bū­ti la­bai iš­ra­din­gu, kad gau­tum šil­to mais­to.

Po­il­sio aki­mir­ka le­dy­ne.

Vie­no­je ka­vi­nė­je pa­pra­šius ko nors už­kąs­ti, pa­siū­lė kep­tos mė­sos, nes dau­giau nie­ko ne­tu­rė­jo. O pa­klau­sus, ar ga­li tą mė­są pa­tiek­ti su bul­vė­mis ar su duo­na (le­pioš­ke), iš­gir­dom nuo­šir­dų at­sa­ky­mą: „Juk mė­są ga­li­ma val­gy­ti ir be bul­vių, ir be duo­nos“. Vis dėlto pri­pra­šėm kep­tų bul­vių. Bet din­go elek­tra. Kol pri­ka­sė iš kaž­ko­kio žmo­gaus dar­žo, kol su­bė­gio­jo su kep­tu­ve į ki­tus na­mus, lau­kė­me ke­le­tą va­lan­dų ir šyp­so­jo­mės skai­ty­da­mi ant alaus bu­te­lio už­ra­šą „Vos­tok – ton­ko­je de­lo“ (rus. Ry­tai – sub­ti­lus da­ly­kas).

Ap­skri­tai, ta­dži­kų vir­tu­vė yra ga­na skur­di, ly­gi­nant su ki­to­mis Ry­tų ša­li­mis.

Ry­tie­tiš­ki po­li­ci­jos dar­bo ypa­tu­mai

Su­si­da­rė įspū­dis, kad Ta­dži­kis­ta­no ke­lių po­li­ci­nin­kui au­to­mo­bi­lis iš vi­so ne­rei­ka­lin­gas. Po­li­ci­nin­kas tie­siog sė­di ant kė­du­tės ir mo­juo­ja laz­de­le, stab­dy­da­mas tu­ris­tų ma­ši­nas.

Pir­mo­ji ba­zi­nė sto­vyk­la 4,4 km aukš­ty­je.

Nie­kaip ne­su­pra­tau, ko­dėl tiek daug po­li­ci­nin­kų gat­vė­je ir ko­dėl taip daž­nai mus stab­do, jo­kių do­ku­men­tų ne­tik­ri­na, bet tik pa­si­svei­ki­na su vai­ruo­to­ju ir lei­džia to­liau va­žiuo­ti. Pa­si­ro­do, pa­si­svei­ki­ni­mo me­tu po­li­ci­nin­kui per­duo­da­mas „ke­lių mo­kes­tis“ (mū­sų pi­ni­gais – 1,5-2,5 li­to). Vai­ruo­to­jas vi­sa­da tu­ri pa­si­ruo­šęs smul­kių.

Pa­gar­bos rei­kė­tų pa­vy­dė­ti

Ke­lio­nė­je griu­vo ste­re­o­ti­pai apie sun­kią mo­te­rų pa­dė­tį mu­sul­mo­niš­ko­je ša­ly­je. To­kios pa­gar­bos mu­sul­mo­nėms rei­kė­tų tik pa­vy­dė­ti.

Mo­te­rys ten ne­rū­ko, ne­ge­ria al­ko­ho­lio, be šei­mos na­rių ne­si­lan­ko ka­vi­nė­se ar ba­ruo­se. Mu­sul­mo­nai į tu­ris­tes trum­pais šor­tais ne­re­tai pa­si­žval­go, ta­čiau sa­ko, kad į žmo­nas to­kių nie­ka­da ne­im­tų.

Be­veik vi­sos ta­dži­kis­ta­nie­tės, pra­de­dant mer­gai­tė­mis ir bai­giant vy­res­nė­mis mo­te­ri­mis, dė­vi įpras­tus, daž­niau­siai vie­no kir­pi­mo, mu­sul­mo­niš­kus rū­bus. Ski­ria­si tik me­džia­gos ir spal­vos. Sa­vi­gar­ba, kuk­lu­mas, at­si­da­vi­mas šei­mai spin­di iš po ska­ro­mis ap­gob­tų gal­vų.

Vie­nas pa­rei­gū­nas oro uos­te la­bai tie­siai pa­klau­sė, ko­dėl mū­sų mo­te­rys ke­liau­ja be vy­rų: „Su ki­tais no­ri­si pa­bū­ti?“. Klau­si­mas su­trik­dė. Su­si­mąs­čiau, kad mū­sų, eu­ro­pie­čių, el­ge­sio šei­mo­je stan­dar­tai ge­ro­kai pa­pu­vę.

Kiek­vie­nam – sa­va vir­šū­nė

Ke­lio­nės pra­džio­je vi­si gru­pės na­riai en­tu­zias­tin­gai kal­bė­jo apie tai, kaip kops į Čiur­lio­nio, Min­dau­go, Lie­tu­vos, Da­riaus ir Gi­rė­no vir­šū­nes. Ta­čiau jau pir­ma ba­zi­nė sto­vyk­la 4,4 km aukš­ty­je en­tu­ziaz­mą šiek tiek pri­slo­pi­no: pra­si­dė­jo gal­vos skaus­mai, py­ki­ni­mas, vi­du­ria­vi­mas.

Nors vi­si ži­no­jo apie šiuos reiš­ki­nius žmo­gui esant aukš­ty­je, ke­liau­ti ne­ga­luo­jant nė­ra leng­va. Be­veik vi­są lai­ką tai vie­ną, tai ki­tą gru­pės na­rį ka­ma­vo aukš­čio su­kel­ti ne­ma­lo­nu­mai. Kal­nai lei­do pa­žin­ti sa­vo ri­bo­tas ga­li­my­bes.

Au­to­bu­se link Du­šan­bė tur­gaus – be­veik vie­nos mo­te­rys.

M. K. Čiur­lio­nio vir­šū­nė bu­vo pa­siek­ta iš an­tro kar­to. Pir­mą kar­tą, po 7 va­lan­dų ėji­mo, li­kus 200 met­rų iki vir­šū­nės, ku­rios aukš­tis 5794 met­rų, gru­pei pri­trū­ko jė­gų. Bu­vo nu­spręs­ta grįž­ti ir ban­dy­ti ki­tą die­ną.

Po­sa­kis „kiek­vie­nam – sa­va vir­šū­nė“ čia bu­vo su­pras­tas la­bai aiš­kiai. Gy­ve­ni­me šį po­sa­kį ga­li­ma pri­tai­ky­ti daž­niau. Įveik­tos gy­ve­ni­miš­kos vir­šū­nės, tur­būt, svar­bes­nės nei tos, ku­rios stūk­so kal­nuo­se.

Le­do sie­nos

Sto­viu vir­ve pri­si­ka­bi­nus ant be­veik 400 met­rų le­do sie­nos ge­rą va­lan­dą, val­gau snie­gą, ste­biu virš gal­vos ky­ban­čius kar­ni­zus, ku­rie bet ku­rią mi­nu­tę ga­li pra­dė­ti kris­ti ant gal­vų ir gal­vo­ju: „Jei iš čia man Die­vas leis iš­si­kaps­ty­ti, į Da­rių ir Gi­rė­ną ne­lip­siu.“

Krin­tan­čios le­do at­plai­šos di­des­nio nuos­to­lio nei su­plė­šy­ta nau­ja kur­pi­nė, su­lanks­ty­tas šal­mas ir skau­dan­ti ko­ja ne­pa­da­rė. Pa­si­trau­kus į sau­ges­nę vie­tą po ke­le­to mi­nu­čių kar­ni­zai kar­tu su ak­me­ni­mis vi­su grei­čiu pa­ju­dė­jo že­myn.

Sun­kiau­sias eta­pas man – pri­sit­rauk­ti 50 met­rų vir­ve per snie­go ir le­do da­ri­nius, ku­rie kaip me­džiai su­si­for­muo­ja le­dy­ne. Iš­si­kaps­čiau lai­min­gai, tai pa­ža­dą sau tę­sė­jau ir į vir­šū­nę (6010 m) ne­be­ko­piau. Gro­žė­jau­si le­dy­nu iš to­lo…

Kai po ke­le­to die­nų rei­kė­jo leis­tis vir­ve tuos 400 met­rų, pir­ma min­tis bu­vo: ne­si­lei­siu ir vis­kas. Bū­čiau daug ką ati­da­vus už sraig­tas­par­nio pa­slau­gas.

„Žiū­rėk, tarp snie­gi­nių kal­nų ka­rū­nų, aukš­tų kal­nų, be­maž sie­kian­čių dan­gų, sto­vi žmo­gus. Po jo ko­jom de­be­sis pri­den­gia vi­są že­mę; ten apa­čioj vyks­ta že­miš­ki da­ly­kai, są­my­šis, triukš­mas, va­pė­ji­mas, bet de­be­sis pri­den­gė vis­ką. Ty­la. Ap­link bal­tos nuo­sta­bios ka­rū­nos. Nuo­sta­biai di­džiu­lės, nuo­sta­biai gra­žios, iš opa­lų ir per­lų, iš to­pa­zo ir ma­la­chi­to, iš kriš­to­lo ir dei­man­tų. Nuo­sta­biai ste­buk­lin­gos di­džiu­lės ka­rū­nos, o tarp jų sto­vi žmo­gus ir žiū­ri, pla­čiai at­vė­ręs akis, žiū­ri ir lau­kia. Pa­ža­dė­jo jis, kad auš­tant, ka­rū­nų gais­ro aki­mir­ką, spal­vų cha­o­so ir spin­du­lių šo­kio aki­mir­ką už­dai­nuos him­ną sau­lei. Him­ną sau­lei! Po jo ko­jom de­be­sis pri­den­gė vi­są že­mę. Ty­la. Ap­link nuo­sta­biai bal­tos ka­rū­nos.“ (M. K. Čiur­lio­nis)

Lin­kiu tai pa­tir­ti kiek­vie­nam.