Širvintų gatvėje gyvenančiam Jonui Varžinskui teko kiek neįprasta užduotis: sugalvoti, kur padėti į jo namus atklydusį ežį. Šis pas vyriškį gyvena jau keletą savaičių.
Vaidotė GRIŠKEVIČIŪTĖ
Ramiai žiemoti gyvūnui, matyt, pabodo, ir jis nusprendė pasiieškoti draugijos. Namo laiptinėje ežiukas apsilankė vieną rytą, kai šeimininkas trumpam išėjo atsinešti malkų. Grįžęs prie savo buto durų slenksčio pamatė dygliuotą svečią.
Radinys Joną gerokai nustebino. „Paėmiau jį ant rankų ir įsinešiau į namus. Pamaniau, kad lauke sušalti gali…“ – pasakojo pagailėjęs gyvūnėlio, tad nusprendęs juo pasirūpinti.
Namie ežiukui davė pieno, bet padarėlis iš pradžių buvo baikštus ir pirmiausiai bandė susipažinti su nauja aplinka. Tačiau greitai įsidrąsino ir, anot Jono, pasijuto pilnateisiu namų gyventoju. Dabar su pasimėgavimu minta pienu ir žalia mėsa.
O ir vienam gyvenančiam šeimininkui linksmiau: sako, jog ežys toks energingas, kad pailsėti ramiai neduoda. „Dieną pats ilsisi, o naktim ima po kambarius gastroliuoti – duodas kaip koks traukinys. Dabar miegos kur po šaldytuvu palindęs…“ – pasakojo į redakciją užsukęs vyras.
Jis mano, kad iš žiemos miego gyvūnas pabudo, kai orai prieš kurį laiką buvo kiek atšilę ir dažnai lijo. Beje, gamtininkų panašūs reiškiniai nestebina.
Naujakurys Jonui – nemenkas galvosūkis. Mat vyriškiui neretai tenka ilgesniam laikui išvažiuoti iš namų. Jis sako, kad vieno palikto ežiuko jam būtų gaila. Be to, dygliuotasis – ne šuo ar katinas, suprantantis, kad tam tikriems reikalams skirta speciali dėžutė. Tad kol gamtoje tokiam gyvūnui dar per šalta, jam vyras norėtų surasti kitus laikinus namus.
Priglausti ežį, kol pakankamai sušils, sutiko Ukmergės rajono gyvūnų globos klubo pirmininkas Stasys Barauskas. Sako, kad gyventojas jį turėtų atnešti į jam priklausančią gyvūnų ir jų reikmenų parduotuvę. S. Barauskas prisiminė panašią istoriją, nutikusią pernai. „Anksti pavasarį, žmonėms einant palei upę, pradėjo loti jų šuo. Suklusę, ką jis rado, pamatė ežiuką“, – pasakojo jis.
Dėl radinio tąkart žmonės taip pat kreipėsi į S. Barauską, kuris apsiėmė jį pagloboti ligi pavasario. Kai atšilo ir temperatūra ežiukui tapo nebepavojinga, nunešė jį į mišką.
