Sa­vai­tės tėk­mėj

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Pa­va­sa­ris žen­gia tvir­tu žings­niu. Ato­kai­to­je mė­ly­nuo­ja ži­bu­čių ki­li­mė­liai, svy­ra snie­guo­lių žie­dai. Dan­gų vir­pi­na par­skren­dan­čių žą­sų ga­ge­ni­mas, ger­vių klyks­mai, vis la­biau gied­rė­jan­čio­je mė­ly­nė­je ti­lin­džiuo­ja vy­tu­rio gies­mė. Miš­kai ai­di nuo paukš­čių cho­ro.

Pir­ma­die­nį mi­nė­jo­me 40-ies paukš­čių die­ną. Pa­gal se­no­lių pa­ste­bė­ji­mus, į gim­ti­nę jau tu­rė­tų bū­ti grį­žę ke­tu­rias­de­šimt rū­šių paukš­čių. Apy­tik­riai tiek rū­šių iš Lie­tu­vos iš­skren­da žie­mo­ti į sve­ti­mas ša­lis.

Ant­ra­die­nį šven­tė­me Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną. Ta­čiau šie­met ši mū­sų vals­ty­bi­nė šven­tė at­si­dū­rė ga­na su­dė­tin­ga­me tarp­tau­ti­nia­me kon­teks­te. Po­li­ti­nių ne­su­ta­ri­mų ver­pe­tas Uk­rai­no­je – pa­to­giau­sia si­tu­a­ci­ja Ru­si­jai, ga­lin­čiai pri­si­deng­ti da­lies uk­rai­nie­čių – Vik­to­ro Ja­nu­ko­vi­čiaus ša­li­nin­kų – in­te­re­sų gy­ni­mu.

At­vi­ros Ru­si­jos pro­vo­ka­ci­jos ir pro­pa­gan­da prieš Lie­tu­vą ir ki­tas po­stso­vie­ti­nes vals­ty­bes įgau­na vis ag­re­sy­ves­nį po­bū­dį. Pa­ti­ria­mas di­džiau­sias in­for­ma­ci­nis spau­di­mas bei įtam­pa per vi­są ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bės lai­ko­tar­pį – pa­si­tel­kiant Lie­tu­vo­je tran­sliuo­ja­mas Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos lai­das men­ki­na­ma mū­sų is­to­ri­ja, drau­di­mais sta­to­mi eko­no­mi­niai slenks­čiai ša­lies ver­sli­nin­kams.

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis in­ter­ne­te mū­sų ša­lies ru­sa­kal­biai ra­gi­na­mi pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, ku­ria rei­ka­lau­ja­ma Klai­pė­dos kraš­tą at­im­ti iš Lie­tu­vos ir pri­jung­ti prie Ru­si­jos. De­ja, lauk­tą at­gar­sį pro­vo­ka­ci­jos ren­gė­jai ga­vo – jų po­zi­ci­ją pa­lai­ko vie­na pro­ru­siš­ka Klai­pė­dos vie­šo­ji įstai­ga. Be­lie­ka ti­kė­tis, kad tarp lie­tu­vių ir ša­lies ru­sa­kal­bių gy­ven­to­jų juo­da ka­tė ne­pra­bėgs – vie­ni ki­tiems prie­kaiš­tau­ti ne­puls kai­my­nai, pa­žįs­ta­mi, ben­dra­dar­biai ar at­si­tik­ti­niai vie­šo­jo trans­por­to pa­ke­lei­viai…

Šeš­ta­die­nį – Pa­sau­li­nė var­to­to­jų tei­sių die­na. Eu­ro­pos Są­jun­go­je ji va­di­na­ma Eu­ro­pos var­to­to­jų die­na.

Šią die­ną var­to­to­jų gy­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, ku­riais sie­kia­ma in­for­muo­ti var­to­to­jus apie jų tei­ses ir jų gy­ni­mo bū­dus.

Ne­se­niai Uk­mer­gė­je įsi­kū­rė Var­to­to­jų tei­sių gy­ni­mo cen­tro fi­lia­las. Jo veik­lo­je ra­gi­na­ma da­ly­vau­ti ir vi­suo­me­nė – kas ge­riau ži­no Uk­mer­gės pro­ble­mas, jei ne pa­tys jos gy­ven­to­jai.

Sek­ma­die­nį, mi­nė­da­mi Knyg­ne­šio die­ną, pri­si­min­si­me tuos, ku­rių dė­ka ca­ri­nei Ru­si­jai ne­pa­vy­ko už­gniauž­ti lie­tu­viš­ko žo­džio. Kal­ba yra gy­vas or­ga­niz­mas ir į ste­ri­lią kol­bą jos ne­už­da­ry­si – vi­suo­met at­si­ran­da daik­tų ar reiš­ki­nių, ku­riuos va­di­na­me tarp­tau­ti­niais žo­džiais ar net sve­ti­my­bė­mis. Vis tik ne­de­monst­ruo­ki­me be rei­ka­lo sa­vo „iš­pru­si­mo“, nes ne­ži­no­da­mi tiks­lios tarp­tau­ti­nio žo­džio reikš­mės ga­li­me pa­kliū­ti į la­bai ne­sma­gią si­tu­a­ci­ją.