Rinkimai ir pasirinkimai

Li­na SUKACKIENĖ

Vie­na svar­biau­sių šių die­nų ak­tu­a­li­jų – ar­tė­jan­tys sa­vi­val­dy­bių rin­ki­mai. Pir­mą kar­tą tie­sio­giai bus ren­ka­mi me­rai ir, su­pran­ta­ma, sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų na­riai.

Da­ly­vau­ti tie­sio­gi­niuo­se me­ro rin­ki­muo­se pir­mą kar­tą – di­de­lis iš­šū­kis. To­kį ga­li sau leis­ti pa­ty­rę po­li­ti­kai ar­ba ab­so­liu­tūs avan­tiū­ris­tai. Pa­ty­ru­sių, ga­bių žmo­nių, įžval­gių po­li­ti­kų ra­jo­nuo­se nė­ra daug. Bet tam, kad rin­ki­mai įvyk­tų, jų tik­rai pa­kaks.

Ko­kiu no­rė­čiau ma­ty­ti nau­ją ra­jo­no me­rą ar me­rę?

Vi­sų pir­ma, in­te­li­gen­tą, pla­čios eru­di­ci­jos, ge­rai iš­ma­nan­tį vi­suo­me­nės rai­dos dės­nius, su­pran­tan­tį eko­no­mi­kos pa­sau­lį, my­lin­tį žmo­nes, sva­jo­jan­tį, ne­kon­flik­tiš­ką, ge­rą de­ry­bi­nin­ką ir pa­si­ry­žu­sį vi­sa sa­vo esy­be gy­ven­ti Uk­mer­gės kraš­to gy­ve­ni­mą.

Uk­mer­gei rei­kia to­kio žmo­gaus. Rei­kia, nes la­bai ne­ge­rai pa­si­jun­ti, kad tie, už ku­riuos bal­suo­ji, ku­riais pa­si­ti­ki, tau sa­vo dar­bu ir veik­la ro­do, kad jiems tu vi­sai ne­rū­pi.

Pra­si­de­dan­tis nau­jų rin­ki­mų ma­ra­to­nas la­bai nu­vy­lė da­bar­ti­nio ra­jo­no ly­de­rio pa­si­rin­ki­mu trauk­tis iš ko­vos ir jo nu­ro­dy­tu mo­ty­vu. Ir da­bar jau vi­sai ne­svar­bu, ko­kios par­ti­jos są­ra­še jis to­liau tęs po­li­ti­ko kar­je­rą.

Iki šio mo­men­to mes bu­vo­me tas ra­jo­nas, kur tu­rė­jo­me lais­vą nuo par­ti­jų me­rą. Me­rą, ku­riam se­kė­si, ku­ris gi­li­no­si į pro­ble­mas ir jas spren­dė. Žmo­nės, ku­rie už jį bal­sa­vo, ta­po iš­duo­ti. Iš­duo­tos ir jo pa­ties kar­je­ros am­bi­ci­jos. Toks jo pa­si­rin­ki­mas – lyg ap­si­ri­ki­mas pa­si­rin­kus po­li­ti­ko kar­je­rą.

Ką esi pri­vers­tas gal­vo­ti, kai taip at­si­tin­ka?

Pir­miau­siai svars­tai, ko­kiu kri­te­ri­ju­mi va­do­vau­sie­si, kai ko­vo 1 d. at­ei­si prie rin­ki­mų ur­nos.

Kaip ti­kė­ti sa­vo pa­si­rin­ki­mu, jei vie­nas kan­di­da­tas pats abe­jo­ja sa­vi­mi, ki­tas sa­ve lai­ko po­li­ti­ku, prak­ti­ku, daug pa­sie­ku­siu tik siau­ra­me pa­rei­gos ta­ke, tre­čias kal­ba tik ben­dro­mis fra­zė­mis, la­bai to­li­mo­mis nuo re­a­laus gy­ve­ni­mo?

Kaip ga­li tei­sin­gai pa­si­rink­ti, kai nė vie­nas prieš rin­ki­mus ne­sa­ko tie­sos?