Reketuoja ne tik dėl skurdo

Vai­ką iš­ly­dė­da­mi tė­vai ne­nu­ma­no, kad na­mo jis ga­li grįž­ti be mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ar ki­to tu­rė­to daik­to. Ben­dra­am­žių įbau­gin­tos au­kos ne vi­sa­da ryž­ta­si pa­pa­sa­ko­ti apie skriau­di­kus. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, pro­ble­mos bū­tų spren­džia­mos efek­ty­viau, jei ne kai ku­rių tė­vų at­sai­nus po­žiū­ris.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Gedimino Nemunaičio nuotr. Sve­ti­mų daik­tų at­imi­nė­ji­mą jaunuoliai su­vo­kia kaip sa­vo pra­na­šu­mo, įta­kos vaiz­da­vi­mą.

Apie ne­pil­na­me­čių re­ke­to at­ve­jus daž­niau­siai su­ži­no po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, ug­dy­mo įstai­gų dar­buo­to­jai. Pa­ste­bi­ma, jog į to­kią veik­lą lin­kę el­ge­sio pro­ble­mų tu­rin­tys jau­nuo­liai, au­gan­tys so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se, glo­bos na­muo­se.

Tačiau Uk­mer­gės ra­jo­no pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos di­rek­to­rė Da­lia Glo­de­nie­nė ži­no ne vie­ną at­si­ti­ki­mą, kai nu­si­kal­to ir tvar­kin­gų, pa­si­tu­rin­čių tė­vų vai­kai. Sve­ti­mų daik­tų at­imi­nė­ji­mą jie, pa­šne­ko­vės ma­ny­mu, su­vo­kia kaip sa­vo pra­na­šu­mo, įta­kos vaiz­da­vi­mą.

At­imi­nė­ja te­le­fo­nus

Daž­niau­siai iš vai­kų at­ima­mi mo­bi­laus ry­šio te­le­fo­nai. Jais mo­suo­jan­tys pyp­liai, ku­riems tė­vai tu­rė­tų dau­giau pa­aiš­kin­ti apie sa­vi­sau­gą, tam­pa ge­riau­siu lai­mi­kiu.

Di­rek­to­rės ži­nio­mis, dau­giau­sia nu­ken­čia vai­kai iki 12 me­tų am­žiaus. To­kius leng­va pa­sek­ti, už­ka­bin­ti, pa­veik­ti. Pa­ste­bi­ma, jog pa­na­šių įvy­kių daž­niau nu­tin­ka ne mo­kyk­lų ap­lin­ko­je, bet už jų ri­bų.

Yra vai­kų, ku­rie, įbau­gin­ti už­puo­li­kų gra­si­ni­mų, grį­žę na­mo ne­iš­si­duo­da pa­ty­rę nuos­kau­dą. To­les­nė įvy­kių ei­ga, pa­sak D. Glo­de­nie­nės, la­bai pri­klau­so nuo šei­mos: kaip tė­vai su­re­a­guo­ja į tai, kas nu­ti­ko, kaip pa­de­da su­si­krim­tu­siam vai­kui.

Vie­toj pa­mo­kų – par­duo­tu­vė

Ži­no­ma at­ve­jų, kai re­ke­tą pa­ti­ria vai­kai, mo­kyk­li­niams pie­tums tė­ve­lių duo­tus pi­ni­gus iš­lei­džian­tys ki­toms reik­mėms. „Jei vai­kas nu­ė­jo į par­duo­tu­vę ir kaž­ką nu­si­pir­ko, bū­na, kad di­des­nis pa­ty­ko ir at­ima“, – pa­sa­ko­jo „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los vyr. so­cia­li­nė pe­da­go­gė Vio­le­ta Le­o­na­vi­čie­nė. Ben­dra­am­žių te­ro­ru la­biau­siai skun­džia­si šeš­to­kai, sep­tin­to­kai.

Di­de­le pro­ble­ma pa­šne­ko­vė lai­ko bū­tent lan­ky­mą­si ša­lia mo­kyk­los esan­čio­se par­duo­tu­vė­se. Mo­ki­niai bū­riais trau­kia į „Nor­fą“ ar „Ma­xi­mą“ ir grįž­ta pri­si­pir­kę traš­ku­čių, sal­dai­nių, sau­lėg­rą­žų, gė­ri­mų. Ji gir­dė­ju­si pre­ky­bi­nin­kus gi­rian­tis, kad vien per tris il­gą­sias per­trau­kas par­duo­da 50–60 skar­di­nių ener­ge­ti­nių gė­ri­mų…

Tė­vai nu­steb­tų ir su­ži­no­ję, jog kai ku­rie vai­kai ten pra­sė­di pu­sę die­nos ir į pa­mo­kas ap­skri­tai ne­ina. V. Le­o­na­vi­čie­nė net­gi krei­pu­sis į vie­nos iš par­duo­tu­vių di­rek­to­rių ir pa­pra­šiu­si per­spė­ti dar­buo­to­jus, kad at­kreip­tų dė­me­sį į ant suo­le­lių be­si­tri­nan­čius mo­ki­nius.

Tė­vams ne­rū­pi

Vai­kų ga­li­my­bė ap­si­pir­ki­nė­ti taip pat ska­ti­na ben­dra­am­žių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ir re­ke­tą. Ta­čiau su­au­gu­sie­ji apie tai ži­no ne vi­sa­da. Pe­da­go­gai pa­si­gen­da glau­des­nio jų ben­dra­dar­bia­vi­mo su mo­kyk­la, ak­ty­ves­nio da­ly­va­vi­mo tė­vų su­si­rin­ki­muo­se. „Jie lau­kia­mi ir kla­sės va­lan­dė­lė­se, ta­čiau gai­la, kad at­ei­na tik tų vai­kų, ku­rie ne­ke­lia pro­ble­mų, tė­vai. Tie, ku­riems rei­kė­tų, ne­si­ro­do“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Dėl skriau­džia­mų ar pro­ble­mi­nių vai­kų pa­ta­ria tė­vams ne­si­dro­vė­ti kreip­tis ir į mo­kyk­los psi­cho­lo­gą, so­cia­li­nę pe­da­go­gę. „Ne vi­sa­da ir mes ga­lim su­ži­no­ti, ko­dėl vai­kas ken­čia, tuo la­biau, jei­gu jis už­da­ras“, – sa­ko ji.

Kai­me vai­kai drau­giš­kes­ni

Ma­žes­nė­se mo­kyk­lo­se to­kie rū­pes­čiai re­tes­ni. Tau­jė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Sta­sys Kap­lū­nas sa­ko ne­pri­si­me­nan­tis su re­ke­ta­vi­mu su­si­ju­sių in­ci­den­tų. „Jei kas nu­tik­tų, to­kio­je ne­di­de­lė­je ben­druo­me­nė­je iš­kart su­ži­no­tu­me, – svars­to jis. – Ta­čiau kai­me vai­kai ap­skri­tai drau­giš­kes­ni, šei­mo­mis drau­gau­ja. Pas mus gal ki­to­kių pro­ble­mų bū­na: pra­si­var­džia­vi­mai ir pa­na­šiai… Bet kad at­imi­nė­tų mais­tą ar te­le­fo­nus, ne­te­ko gir­dė­ti.“