Portugalų vaikus išmokė lietuviškų dainų

An­glų kal­bą Por­tu­ga­li­jos mo­kyk­lo­je dės­tan­ti Au­re­li­ja Mil­tie­ny­tė sa­ko, kad pa­mo­kos čia pra­si­de­da nuo… bu­či­nu­kų. „Du bu­či­nu­kai į skruos­tus su­si­ti­kus čia – įpras­tas pa­si­svei­ki­ni­mas“, – pa­sa­ko­ja lie­tu­viš­kų dai­nų por­tu­ga­lų vai­kus iš­mo­kiu­si uk­mer­giš­kė.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Bai­gu­si Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą, 23 me­tų A. Mil­tie­ny­tė nu­siun­tė pra­šy­mą į Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­dą ir lai­mė­jo kon­kur­są an­glų kal­bą dės­ty­ti Por­tu­ga­li­jo­je, Por­to mies­to pra­di­nių kla­sių mo­kyk­lo­je. Šis pro­jek­tas tę­sis vi­sus moks­lo me­tus – iki bir­že­lio.

Di­rek­to­rė – vie­nuo­lė

Pra­di­nė mo­kyk­la Col­le­gio do Sar­dao, į ku­rią bu­vo pa­skir­ta Au­re­li­ja, – pri­va­ti. Ji pri­klau­so do­mi­ni­ko­nų or­di­no mo­te­rų vie­nuo­ly­nui. Čia vyks­ta daug re­li­gi­nių pa­mo­kė­lių, vie­nuo­lė yra ir mo­kyk­los di­rek­to­rė. Lan­ko šią mo­kyk­lą dau­giau­sia pa­si­tu­rin­čių tė­vų at­ža­los, nes moks­las jo­je ne­pi­gus.

Moks­lo me­tai šio­je ša­ly­je ofi­cia­liai pra­si­de­da rug­sė­jo 20 die­ną. Prieš pat moks­lo me­tų pra­džią at­vy­ku­si nau­jo­ji mo­ky­to­ja iš Lie­tu­vos iš pra­džių su­si­pa­ži­no su ko­le­go­mis mo­ky­to­jais, vie­nuo­lė­mis, mo­ki­nu­kais.

Ne­iš­lai­ko įtam­pos

An­glų kal­bos pa­mo­kas Au­re­li­ja dės­to pra­di­nu­kams – pir­mų-ket­vir­tų kla­sių mo­ki­nu­kams. Apie pa­mo­kas, trun­kan­čias iki pie­tų, kaip daž­niau­siai bū­na mū­sų mo­kyk­lo­se, ma­žie­ji por­tu­ga­liu­kai ga­li tik pa­sva­jo­ti. Ten jos trun­ka nuo de­vin­tos ry­to iki ket­vir­tos po­piet.

„Di­džiau­sias skir­tu­mas tarp mū­sų ša­lies ir Por­tu­ga­li­jos mo­kyk­lų sis­te­mos, ku­ris iš kar­to kri­to į akis, – pa­mo­kų truk­mė. Vy­res­nio­kai mo­kyk­lo­je iš­bū­na net iki šeš­tos va­ka­ro“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. Anot jos, mo­ki­niai la­bai per­vargs­ta, ne­iš­lai­ko įtam­pos ir daž­nai me­ta mo­kyk­lą. Por­tu­ga­li­ja už­ima vie­ną pir­mau­jan­čių vie­tų pa­gal me­tan­čių mo­kyk­lą moks­lei­vių skai­čių Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Iki mo­kyk­los – 50 ki­lo­met­rų

Ap­link di­džiuo­sius Por­tu­ga­li­jos mies­tus iš­si­dės­tę dau­gy­bė sa­te­li­tų – ma­žų mies­te­lių ir gy­ven­vie­čių. O mo­kyk­lų juo­se nė­ra. No­rin­tie­siems pa­siek­ti mo­kyk­lą pri­sie­i­na kas­dien su­kar­ti po pen­kias­de­šimt ki­lo­met­rų ir tiek pat at­gal. Mū­sų kai­muo­se esan­čios mo­kyk­los, ku­rio­se mo­ko­si po tris­de­šimt ar dar ma­žiau vai­kų, – por­tu­ga­lų moks­lei­vių ir jų tė­ve­lių sva­jo­nė.

Bai­gęs mo­kyk­lą jau­ni­mas ne­tu­ri ką veik­ti Por­tu­ga­li­jo­je, nes ne­dar­bas – di­de­lė šios ša­lies pro­ble­ma. Daž­niau­siai vie­nin­te­lė iš­ei­tis jau­ni­mui lie­ka už­sie­nis. Tai­gi dau­ge­lis net mo­kyk­los suo­le ne­iš­sė­di iki bran­dos eg­za­mi­nų ir dar­bo ieš­ko­ti pra­de­da nuo aš­tun­tos-de­vin­tos kla­sės. Nors vi­du­ri­nis moks­las Por­tu­ga­li­jo­je yra pri­va­lo­mas, bet, anot pa­šne­ko­vės, kas ten juos su­gau­dys – pa­li­ko mo­kyk­lą ir len­kia nu­ga­ras apel­si­nų ar ab­ri­ko­sų plan­ta­ci­jo­se. Ar­ba sa­vo ma­žo­mis vai­kiš­ko­mis ko­jy­tė­mis min­do vy­nuo­ges vy­nui.

Pas­ta­ruo­ju me­tu Por­tu­ga­li­jos vy­riau­sy­bė vyk­do spe­cia­lią pro­gra­mą su­au­gu­sie­siems, ne­bai­gu­siems mo­kyk­los ir nu­spren­du­siems tęs­ti moks­lus. Jiems iš­kel­ta vie­nin­te­lė są­ly­ga – kad dar­bas ne­truk­dy­tų moks­lams, jie pri­va­lo ne­dirb­ti. Ta­čiau vals­ty­bė įsi­pa­rei­go­ja kas mė­ne­sį jiems mo­kė­ti po 500 eu­rų.

Mo­ky­to­jus va­di­na var­dais

Dar vie­nas skir­tu­mas, su ku­riuo su­si­dū­rė jau­no­ji mo­ky­to­ja, ly­gin­da­ma mū­sų ša­lies ir Por­tu­ga­li­jos moks­lo sis­te­mas, tai la­bai ak­ty­vus tė­vų da­ly­va­vi­mas mo­ky­mo pro­gra­mo­je bei mo­kyk­los gy­ve­ni­me. „Tu­ri­me mo­kyk­los in­ter­ne­ti­nę sve­tai­nę, ku­rio­je kas­dien tal­pi­na­me me­džia­gą apie veik­lą mo­kyk­lo­je. Tė­vai pa­tys ga­li įver­tin­ti dar­bo pa­mo­ko­se re­zul­ta­tus“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

Kla­sė­se pa­pras­tai mo­ko­si apie tris­de­šimt vai­kų. Sa­vo mo­ky­to­jus jie va­di­na var­dais. Lie­tu­vės mo­ky­to­jos var­das jiems – jo­kia eg­zo­ti­ka. „Por­tu­ga­lai ir­gi tu­ri var­dą Au­re­li­ja. Vai­kai jį trum­pi­na ir va­di­na ma­ne Au­ra“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Su­val­dy­ti links­mų, jud­rių bei triukš­min­gų por­tu­ga­liu­kų bū­rį, anot Au­re­li­jos, nė­ra pa­pras­ta. „Vi­si jie la­bai mie­li. At­ėję į pa­mo­kas pir­miau­sia pri­bė­ga bu­čiuo­tis. Du  pa­kšte­lė­ji­mai į skruos­tus – taip tra­di­ciš­kai svei­ki­na­si vi­si por­tu­ga­lai. Gat­vė­je su­si­ti­kę pa­žįs­ta­mą taip pat nuo to pra­de­da po­kal­bį“, – pa­sa­ko­ja Au­re­li­ja.

Šo­kiai, dai­nos ir „pro­tin­go­sios len­tos“

Mo­ky­mo­si pro­ce­sas vyks­ta žai­dy­bi­ne for­ma – pa­mo­ko­se nuo­lat skam­ba dai­nos, vai­kai šo­ka, žai­džia. Au­re­li­ja sa­ko, kad vai­kams la­bai pa­tin­ka smart bo­ard – „pro­tin­go­ji len­ta“. Spe­cia­lio­je len­to­je – ek­ra­ne – su­ra­šy­ti an­gliš­ki žo­džiai, o jų reikš­mės pa­vaiz­duo­tos pie­ši­nu­kais. Pra­di­nu­kai, at­pa­ži­nę pa­žįs­ta­mus žo­džius, tie­siog ran­ky­tė­mis ve­džio­da­mi po len­tą ga­li su­dė­lio­ti juos prie pie­ši­nė­lių.

Vai­kams tai at­ro­do links­mas žai­di­mas, o iš tik­rų­jų – rim­tas už­sie­nio kal­bos mo­ky­mo me­to­das. To­kios „pro­tin­go­sios len­tos“ Au­re­li­jai Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se ma­ty­ti dar ne­te­ko.

Kom­piu­te­ris kny­gų iš mo­ky­mo­si pro­gra­mų ne­iš­stū­mė. Va­do­vė­liai ir kom­piu­te­ris Por­tu­ga­li­jos mo­kyk­lo­je da­li­ja­si ly­gio­mis tei­sė­mis. Dau­gu­ma va­do­vė­lių dar tu­ri prie­dus – kom­pak­ti­nius dis­kus.

Mo­ky­to­ja juo­kau­ja, kad pa­mo­ko­se vyks­tan­tis mo­ky­mo pro­ce­sas – abi­pu­sis: „Aš mo­kau juos an­glų kal­bos, jie ma­ne – kal­bė­ti por­tu­ga­liš­kai ir ga­min­ti por­tu­ga­liš­kus pa­tie­ka­lus.“ Per mo­kyk­los Ka­lė­dų šven­tę gies­mę „Džiaugs­min­gų šven­tų Ka­lė­dų“ por­tu­ga­liu­kai vi­su bal­su trau­kė lie­tu­viš­kai. Au­re­li­ja su­pa­žin­di­no sa­vo pra­di­nu­kus su kar­pi­nių tech­ni­ka, ku­rią mes ži­no­me nuo pat vai­kys­tės, kuo­met iš po­pie­riaus kar­py­da­vom snai­ges. „Jie gi snie­go nė­ra ma­tę, tai ir snai­gių ne­kar­po“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Moks­lei­viai nė ne­įsi­vaiz­duo­ja, kad į pa­mo­kas bū­tų ga­li­ma at­ei­ti be uni­for­mos – gel­to­nų džem­pe­rių ar marš­ki­nė­lių bei tam­siai mė­ly­nų si­jo­nu­kų ir kel­nių. Uni­for­ma Por­tu­ga­li­jo­je pri­va­lo­ma net dar­že­li­nu­kams.

Lie­tu­va – kol kas sva­jo­nė­se

Ką veiks pa­si­bai­gus pro­jek­tui? „Por­tu­ga­li­jo­je lik­ti – be­veik jo­kių per­spek­ty­vų. Ten ir sa­vų mo­ky­to­jų so­čiai pri­kep­ta, o dar­bo nė­ra. La­biau­siai no­rė­čiau dirb­ti Lie­tu­vo­je. Bet tik to­kiu at­ve­ju, jei mū­sų mo­kyk­lo­se bū­tų nor­ma­lios są­ly­gos. Ma­tyt, kol kas teks gal­vo­ti apie ki­tus tarp­tau­ti­nius pro­jek­tus, ki­to­se ša­ly­se“, – svars­to A. Mil­tie­ny­tė.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad liūd­ną pa­tir­tį su­si­ras­ti dar­bą Lie­tu­vo­je ji ma­to iš sa­vo gru­pės drau­gų pa­stan­gų – iš dvi­de­šim­ties uni­ver­si­te­tą bai­gu­sių jau­nuo­lių tik vie­na mer­gi­na su­si­ra­do mo­ky­to­jos dar­bą. Dau­gu­ma emig­ra­vo į už­sie­nį, kur dir­ba įvai­rius dar­bus, o vie­na net sė­do prie ka­sos apa­ra­to „Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vė­je.

Au­re­li­ja sa­ko, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga la­bai re­mia jau­nus mo­ky­to­jus, bet rei­kia pa­čiam do­mė­tis apie vyk­do­mus pro­jek­tus, da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se. Į vie­ną pro­gra­mą mer­gi­na jau nu­si­tai­kė ir de­da vi­sas pa­stan­gas pa­gal ją įsi­dar­bin­ti nuo ki­tų moks­lo me­tų. „Dar va­sa­rą, pa­si­bai­gus moks­lams Por­to mo­kyk­lo­je, sva­jo­ju nu­vyk­ti į Por­tu­ga­li­jos pie­tus, pail­sė­ti prie van­de­ny­no“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vė. Nė­ra bu­vu­si ir Por­tu­ga­li­jos sos­ti­nė­je – Li­sa­bo­no­je. Šią ke­lio­nę mer­gi­na su­si­pla­na­vo pa­va­sa­rį.

Nuotr. Aurelija Mil­tie­ny­tė, lai­mė­ju­si Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­do kon­kur­są, an­glų kal­bą dės­to Por­tu­ga­li­jo­je.