Penki žingsniai atgal

Li­na SUKACKIENĖ

Tei­gia­ma, kad kon­ver­gen­ci­ja su Eu­ro­pos Są­jun­ga Lie­tu­vo­je pas­ta­rai­siais me­tais vy­ko tik įmo­nių lyg­me­niu. Ki­to­se sri­ty­se Lie­tu­va pra­ra­do vi­du­ti­niš­kai 5–6 me­tus – at­si­dū­rė ten, kur bu­vo 2005–2008 me­tais.

Pa­sak SEB ban­ko pre­zi­den­to pa­ta­rė­jo Gin­ta­ro Nau­sė­dos, eko­no­mi­nio sun­kme­čio są­ly­go­mis mik­ro­ten­den­ci­jos ir mak­ro­ten­den­ci­jos daž­no­kai kon­flik­ta­vo tar­pu­sa­vy­je. Įmo­nės, skai­čiuo­da­mos są­nau­das, at­lei­di­nė­jo dar­buo­to­jus, kar­pė at­ly­gi­ni­mus. Di­dė­jo be­dar­bių gre­tos, kri­to vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis. Tai da­rė tie­sio­gi­nę įta­ką ra­jo­nų biu­dže­tams, tuo pa­čiu – so­cia­li­niam žmo­nių gy­ve­ni­mo ly­giui.

Bū­na die­nų, kai Uk­mer­gės ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro ka­bi­ne­to du­ris pra­ve­ria žmo­gus ir sa­ko: „Jau trys die­nos  ne­tu­riu ką val­gy­ti“ ar­ba „Šian­dien ne­tu­riu kur nak­vo­ti“.

Ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju tai – ne už­ri­bio žmo­nės. La­bai ge­rai pri­si­me­nu šias is­to­ri­jas, nes rei­kė­jo juos iš­klau­sy­ti ir pa­dė­ti ras­ti kaž­ko­kią iš­ei­tį. Mū­sų Uk­mer­gės ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro  ga­li­my­bės bet ko­kiai pa­ra­mai la­bai ri­bo­tos, kar­tais net ne­įma­no­mos.

Pa­ly­gin­siu tik vie­ną so­cia­li­nės sri­ties pa­gal­bą in­ter­ven­ci­nė­mis mais­to at­sar­go­mis. 2008 m. pa­ra­mą mais­to pro­duk­tais ga­vo 780 uk­mer­giš­kių, 2009 m. – 2670, už­per­nai to­kių žmo­nių bu­vo 3245, o per­nai – 3023.

Cen­tro dar­buo­to­jai anks­tes­niais me­tais ste­bė­jo la­bai ne­tra­di­ci­nes šei­mas: vie­ni at­va­žiuo­da­vo pro­duk­tų tak­si, ki­ti – itin pra­ban­gio­mis ma­ši­no­mis, tre­ti ėjo pės­ti. Kie­kiai bū­da­vo įspū­din­gi. Re­ak­ci­jos ir ko­men­ta­rai – taip pat. Di­de­lė da­lis žmo­nių bū­da­vo ne­pa­ten­kin­ti pro­duk­tų krep­še­lio ko­ky­be. Mū­sų dar­buo­to­jai iš­klau­sy­da­vo ir pri­im­da­vo vi­sas nuo­mo­nes.

Šie me­tai pra­si­dė­jo kar­di­na­liai ki­taip. Pa­ra­mos ga­vė­jų są­ra­šas nuo­lat au­gan­tis, bet pro­duk­tų kie­kis ir su­dė­tis – ke­lis kar­tus su­ma­žė­ję.

Vėl pa­si­py­lė ne­pa­ten­kin­tų žmo­nių re­pli­kos ir nuo­mo­nės.

Pa­ly­gi­ni­mui reik­tų pa­sa­ky­ti, kad ki­tos Eu­ro­pos ša­lys taip pat žen­gė at­gal: Grai­ki­ja –12, Lat­vi­ja – 9,  Pran­cū­zi­ja – 4 me­tais at­gal.

G. Nau­sė­dos nuo­mo­ne, nuo 2009-ųjų Lie­tu­vos kon­ver­gen­ci­jos su Eu­ro­pos Są­jun­ga pro­ce­sas su­sto­jo. Apie plėt­rą kal­bė­ti bū­tų vi­sai ne­at­sa­kin­ga.

Iš­va­dos la­bai įdo­mios – ša­liai trūks­ta ži­no­mu­mo ir stip­raus pre­kės žen­klo.

O ko trūks­ta  mū­sų ra­jo­nui, kad ne­bū­tu­me daug žings­nių at­si­li­kę nuo ki­tų kai­my­nų, kad apie mus ži­no­tų ne tik iš pra­mo­gi­nių lai­dų ir kad pre­zen­tuo­tu­me sa­ve pa­ti­ki­mu pre­kės žen­klu?

{jcomments off}