Pasitinkant žiemą

Li­na SUKACKIENĖ

Lie­tu­mis ir dar­ga­no­mis pri­so­ti­nęs lap­kri­tis pa­si­ti­ko žie­mą. Ka­len­do­ri­nę ir tik­rą. Ji jau pa­si­ruo­šu­si sa­vo bal­tą rū­bą ir vė­ses­nius orus.

Ru­dens la­pų kri­ti­mas lyg pa­sa­ko, kad vis­kas gy­ve­ni­me kei­čia­si. At­ra­di­mai ir pra­ra­di­mai. Gy­ve­ni­mas ir mir­tis.

Ži­nia apie stai­ga iš­ėju­sį uk­mer­giš­kį, Sei­mo na­rį Ju­lių Ve­sel­ką, at­ėjo la­bai ne­ti­kė­tai. Tai bu­vo Lie­tu­vos žmo­gus – žy­mus, bet la­bai pa­pras­tas, darbš­tus ir trykš­tan­tis mei­le gy­ve­ni­mui. Jo iš­ėji­mas – di­de­lė ne­tek­tis vi­siems mums.

Ėji­mas nuo­la­ti­niu per­mai­nų ke­liu žmo­gui su­tei­kia ga­li­my­bę keis­tis, pri­im­ti re­a­ly­bę ati­tin­kan­čius spren­di­mus, gy­ven­ti pa­gal vi­suo­ti­nius gam­tos dės­nius.

Ži­no­ma, ga­li­ma ir ki­taip. Ga­li­ma ne­pai­sy­ti vi­suo­ti­nės har­mo­ni­jos dės­nių ir įro­di­nė­ti sa­vo tie­sas. Tie­siog ieš­ko­ti sa­vo ke­lio ar dau­gu­mai prieš­ta­rau­jan­čio spren­di­mo. Daž­nai to­kie žmo­nės tam­pa ap­kal­bų ir ap­ta­ri­mų ob­jek­tais, bet yra tam tik­ri ved­liai niū­ria­me gy­ve­ni­mo ru­dens fo­ne.

Yra ir ki­to­kie ved­liai. Jie sklei­džia ra­my­bę ir švie­są, su­tei­kia spar­nus tiems, ku­rie nie­kad net ne­gal­vo­jo skris­ti… Tai švie­sios as­me­ny­bės, ku­rių bu­vi­mas – Die­vo do­va­na. Jie nie­ka­da nie­kuo neiš­si­ski­ria, yra nuo­lat ap­sup­ti žmo­nių ir sa­vo šir­dies ši­lu­ma tirp­do ap­lin­ki­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių dar­ga­nas…

Vals­ty­bės gy­ve­ni­mas šian­dien, kaip ir gam­tos, – ga­na dar­ga­no­tas.

Kaip nie­ka­da ga­lin­gai Sei­mo dau­gu­mai sun­kiai ri­kiuo­ja­si mi­nist­rų ka­bi­ne­tas. La­bai skaus­min­gas kan­di­da­tų at­ran­kos pro­ce­sas vie­niems iš val­dan­čių­jų.

Įdo­mi pra­lai­mė­ju­sių rin­ki­mus „li­cų“ po­zi­ci­ja re­a­ly­bės fo­ne. Tei­sin­gai spren­džia va­das, lin­kęs at­si­sta­ty­din­ti. Jam ir jo ko­man­dai  tie­siog ne­pa­vy­ko įti­kin­ti rin­kė­jų sa­vo tie­so­mis.

Kaip elg­sis par­tie­čiai? Jung­sis prie ki­tų par­ti­jų ar veiks sa­va­ran­kiš­kai? Veik­lių, darbš­čių žmo­nių rei­kia vals­ty­bei. Rei­kia ir po­li­ti­nei jos sis­te­mai.

Dar­ga­no­tas ir ra­jo­no gy­ve­ni­mas. Daug ne­ži­no­mų­jų ši­lu­mos, skai­tik­lių ir ki­ta­me ūky­je. O vi­sur už kiek­vie­no po­pie­riu­ko yra kon­kre­tus žmo­gus. Sa­vo mąs­ty­mu ir gy­ve­ni­mu su­riš­tas su ap­lin­ka, val­džios spren­di­mais ir kon­kre­čio­mis są­skai­to­mis. Jas rei­kia ap­mo­kė­ti. Tie­sio­giai ir ne­tie­sio­giai…

At­ėju­si žie­ma ste­bins sa­vo bal­tu rū­bu, šal­tu­ku ir ar­tė­jan­čio­mis šven­tė­mis. Jos vi­siš­kai ne­pa­val­džios mū­sų no­rams, bet la­bai pri­klau­so nuo ga­li­my­bių.