Palanga ginasi mokesčiais ir draudimais

Va­sa­riš­kai šil­ti orai ge­na bū­rius po­il­siau­to­jų į Pa­lan­gą. Daug ko at­si­sa­kę na­muo­se, dė­ję li­tą prie li­to, pla­čiai at­la­po­ja pi­ni­gi­nę ku­ror­te. De­ja, dau­ge­lis grį­žu­sių­jų tvir­ti­na – gra­žuo­lė Pa­lan­ga šie­met ne vi­lio­ja po­il­siau­to­jus, bet tie­siog stu­mia juos nuo sa­vęs.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dar ne­nu­su­kus nuo au­to­ma­gist­ra­lės, lau­kia vir­ti­nė pa­lan­giš­kių, siū­lan­čių iš­si­nuo­mo­ti kam­ba­rius. Ki­ta gru­pe­lė vie­ti­nių po­il­siau­to­jų „ty­ko­ja“ au­to­bu­sų sto­ty­je. Daž­niau­siai siū­lo­mi kam­ba­riai yra „ar­ti jū­ros“. Ta­čiau nu­vy­kus į vie­tą ji ga­li pa­si­ro­dy­ti ne taip ir ar­ti. An­tra ver­tus, at­stu­mas nė­ra kon­kre­tus da­ly­kas, dėl ku­rio ga­lė­tum gin­čy­tis.

Marga Palangos minia.

Galima pasideginti ir ore…
Gedimino Nemunaičio nuotr.

Ma­žiau­sia kai­na, už ku­rią mies­to gy­ven­to­jai įsi­lei­džia žmo­gų į kam­ba­rį su ben­dru tu­a­le­tu ir vir­tu­vė­le, – 15 li­tų. Nu­si­praus­ti už to­kią kai­ną ga­li tek­ti kie­me įreng­to­je praus­tu­vė­je.

Vie­na pa­lan­giš­kė pa­siū­lė lo­vą Ne­rin­gos gat­vė­je, ne­to­li jū­ros, už dvi­de­šimt li­tų. Ke­tur­vie­čia­me pa­lė­pės kam­ba­rė­ly­je be ke­tu­rių lo­vų dau­giau ne­bu­vo jo­kių bal­dų – la­ga­mi­nų nė ne­ver­ta iš au­to­mo­bi­lio temp­ti… Prie jau mi­nė­tų „pa­to­gu­mų“ – ben­dro tu­a­le­to ir vir­tu­vės – ga­ran­tuo­ja­mas ben­dras du­šas. Są­ly­ga – jei su­lauk­si sa­vo ei­lės. Mat kam­ba­rys bu­vo pa­žy­mė­tas de­vy­nio­lik­tu nu­me­riu – kas ži­no, kiek jų na­me ir ūki­niuo­se pa­sta­tuo­se yra iš vi­so… Ką jau ką, o iš­nau­do­ti erd­ves pa­lan­giš­kiai mo­ka. Iš ma­žiau­sio lan­ge­lio pa­lė­pė­je daž­nai ky­šo orą gau­dan­čio po­il­siau­to­jo gal­va. Apie čia įsi­kū­ru­sius gy­ven­to­jus by­lo­ja ir ati­da­ry­tos stik­li­nių ve­ran­dų du­rys, tarp­du­riuo­se džiūs­tan­tys apa­ti­niai dra­bu­žiai.

Kas­ty­čio gat­vė­je, taip pat jū­ros kai­my­nys­tė­je, pa­vy­ko ras­ti vi­sai pa­do­rų ke­tur­vie­tį kam­ba­rį už pus­an­tro šim­to li­tų. Šei­mi­nin­kai, ne­se­niai re­mon­ta­vę na­mą, ne­pa­mir­šo ir gy­ven­to­jų pa­to­gu­mų. Tu­a­le­tas ir du­šas – tik kam­ba­rio gy­ven­to­jams. Tie­sa, vir­tu­vė­lė įreng­ta ūki­nia­me pa­sta­te. Ta­čiau na­me esan­čio­je vir­tu­vė­je iš pa­gar­bos nuo­mi­nin­kams bly­nų ne­ke­pa ir pa­tys šei­mi­nin­kai – kad ne­pri­rūk­tų.

Apar­ta­men­tuo­se – te­le­vi­zo­rius su ka­be­li­ne te­le­vi­zi­ja, du­šas, šal­dy­tu­vas, vir­tu­vė­lė, šei­mi­nin­kų ma­ny­mu, ver­ta 260 li­tų pa­rai. Tiek pa­pra­šė už dvie­jų kam­ba­rių apar­ta­men­tus Pa­lan­gos cen­tre esan­čia­me pra­ban­gia­me na­me. Iki jū­ros, ku­ri lyg ko­kia ma­gė kei­čia kam­ba­rių bei pa­slau­gų kai­nas, – vi­sai ne­ma­žas ga­ba­liu­kas. Nors pus­ry­čiai į kai­ną daž­niau­siai ne­įei­na, ga­li juos už­si­sa­ky­ti už at­ski­rą mo­kes­tį.

Ne­nu­steb­ki­te, jei ser­vi­so vir­šū­nės ne­su­lauk­si­te ir bran­giuo­se vieš­bu­čiuo­se. Ke­tu­rių žvaigž­du­čių vieš­bu­ty­je, už vien­vie­tį kam­ba­rį se­zo­no me­tu su­mo­kė­ję 265 li­tus, kam­ba­rių tvar­ky­to­jo ap­si­lan­ky­mo žen­klų ga­li­te ir ne­pa­ma­ty­ti. Kva­pą sklei­džian­čia šiukš­lia­dė­že kar­tais ten­ka pa­si­rū­pin­ti ir pa­tiems. Pa­rei­ka­la­vus to iš ap­tar­nau­jan­čio per­so­na­lo, kam­ba­ri­nė tu­ri pa­si­tei­si­ni­mą: „Kon­tei­ne­riai už­ra­kin­ti – ne­ga­liu iš­mes­ti“.

Kam­ba­rių kai­nas dik­tuo­ja ir sa­vait­ga­lis ar šven­čių die­nos. To­mis die­no­mis at­vy­ku­siems po­il­siau­to­jams pi­ni­gi­nę tu­ri at­ver­ti pla­čiau.

Ne­džiu­gi­na ku­ror­tas va­sa­ro­to­jų šie­met ne tik šok­te­lė­ju­sio­mis kai­no­mis. Pa­lan­gą pa­lie­ka nu­si­vy­lę ap­tar­na­vi­mo ko­ky­be ka­vi­nė­se, par­duo­tu­vė­se.

Po­il­siau­to­jai sa­ko, jog ap­si­lan­kius juo­se at­ro­do, kad šie­met vi­si Pa­lan­gos ver­sli­nin­kai pa­mir­šo pa­grin­di­nį ver­slo prin­ci­pą – kon­ku­ruo­ti dėl kiek­vie­no lan­ky­to­jo, da­ry­ti vis­ką, kad jis su­grįž­tų dar bent kar­tą. Ti­ki­ma­si be di­de­lių pa­stan­gų pel­ną su­si­krau­ti iš at­si­tik­ti­nių lan­ky­to­jų, ma­žiau­siai su­kant gal­vą apie su­ga­din­tą klien­to nuo­tai­ką ir ge­rą sa­vo var­dą.

Cen­tri­nė­se ku­ror­to gat­vė­se įsi­kū­ru­sių ka­vi­nių sa­vi­nin­kai, iš pir­mo žvilgs­nio, ro­dos, ne­pa­mir­šo pro ša­lį ei­nan­čių po­ten­cia­lių sa­vo klien­tų – pra­ei­vių. Net vi­du­ry ša­li­gat­vio ke­lią ga­li už­sto­ti sto­vas su su­ra­šy­to­mis pa­trauk­lio­mis kai­no­mis, ak­ci­jo­mis. Ce­pe­li­nai, ba­lan­dė­liai – 10 li­tų, bul­vių plokš­tai­nis, lie­ti­niai su įda­rais, že­mai­čių bly­nai ar ki­ti lie­tu­vio skran­džiui ar­ti­mi pa­tie­ka­lai – 6-8. Alaus bo­ka­las – pen­ki, vy­no tau­rė – nuo še­šių li­tų. At­ro­do, kai­nos pri­ei­na­mos net su plo­nes­ne pi­ni­gi­ne at­va­žia­vu­siam po­il­siau­to­jui.

Eg­zo­tiš­kes­nių pa­tie­ka­lų kai­nos – aukš­tes­nės. Bly­ne­liai su rau­do­nai­siais ik­rais, rū­ky­tas un­gu­rys – tris­de­šimt li­tų už por­ci­ją, ryk­lio keps­nys – per dvi­de­šimt. Ta­čiau gur­gian­čio iš al­kio skran­džio šei­mi­nin­kas ku­ror­te daž­nai tam­pa iš­lai­dus ir at­si­pa­lai­da­vęs. Tik su­lau­kęs tos aki­mir­kos, kai iš­sva­jo­ta­sis pa­tie­ka­las at­si­ran­da prieš jo no­sį, su­pran­ta esąs ge­ro­kai ap­mul­kin­tas.

Por­ci­jos la­biau pri­me­na vai­kiš­kas nei skir­tas al­kį nu­ma­rin­ti per ban­gas ge­rą pus­die­nį šo­ki­nė­ju­siam ar ke­lis ra­tus apie par­ką ap­su­ku­siam klien­tui. Po to­kių kuk­lių pie­tų ar va­ka­rie­nės tik­rai ne­truk­si iš­alk­ti. Kir­mi­nas pil­ve ap­si­gy­vens, kol pa­siek­si na­mus.

Gra­žio­mis iš­ka­bo­mis, ža­dan­čio­mis pir­kė­jui vi­so­kių ak­ci­jų, „pa­si­puo­šė“ ir pri­va­čios par­duo­tu­vė­lės, kios­kai. De­ja, rė­kian­ti re­kla­ma bei ak­ci­jų pa­ža­dai daž­nai lie­ka vit­ri­no­se. Vie­nos par­duo­tu­vė­lės lan­ge di­de­lės rai­dės ra­gi­no pirk­ti dvie­jų lit­rų sul­čių pa­kuo­tę. Ža­dė­jo do­va­nų – vai­kiš­kus nar­dy­mo aki­nius. „Pir­mą kar­tą apie tai gir­džiu“, – at­vė­si­no pa­tik­lų pir­kė­ją krau­tu­vė­lės par­da­vė­ja, ma­tyt, ne­skai­tan­ti „vie­ti­nės spau­dos“…

Ak­ci­jų iš­si­gy­nė ir jas vi­so­je ša­ly­je tai­kan­ti pi­ce­ri­ja „Či­li Pi­ca“. „Pa­lan­go­je ne­ga­lio­ja jo­kios tin­klo nuo­lai­dų kor­te­lės“, – be­trau­kiant kor­te­lę pa­si­girs­ta griež­tas pa­da­vė­jos bal­sas. Ga­li tei­sy­bės ieš­ko­ti žmo­gaus tei­ses gi­nan­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se… Bet pri­si­mi­nęs, kad Pa­lan­go­je esi tam, kad pail­sė­tum, at­si­pa­lai­duo­tum, spjau­ni į tą nuo­lai­dą ir už­si­sa­kai…

Va­ka­ri­nio pa­ra­do J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė­je srau­te ga­li­ma pa­ma­ty­ti mer­gi­nas, ne­ši­nas ro­žių krep­šiais. Iš to­lo nu­si­žiū­rė­ju­sios at­ei­nan­čią po­re­lę ar­ba už­su­ku­sios į ka­vi­nės vi­dų, vy­riš­kiams siū­lo pirk­ti gė­lę ir pa­do­va­no­ti sa­vo šir­dies da­mai. Ka­dan­gi ant­ro­ji pu­sė sto­vi ša­lia, varg­šui be­lie­ka ar­ba trauk­ti iš ki­še­nės pi­ni­gi­nę, ar­ba nu­raus­ti ir at­si­sa­ky­ti.

Lai­mė, dar ga­li­me mė­gau­tis ne­mo­ka­mais pa­plū­di­miais. Smė­lis, sau­lė, jū­ra – ne­mo­ka­mai. Ta­čiau taip at­ro­do tik iš pir­mo žvilgs­nio. Van­dens at­rak­cio­nai – nuo dvi­de­šim­ties li­tų. Kai­na ky­la pri­klau­so­mai nuo pra­mo­gos me­tu pri­si­ga­mi­nan­čio ad­re­na­li­no kie­kio.

Vai­kus vi­lio­ja pri­pu­čia­mi ba­tu­tai. Ypač jie ma­žų­jų dė­me­sį pa­trau­kia tuo­met, kai ener­gin­gai ju­da. Tam rei­ka­lui la­bai tin­ka sa­vi vai­kai ar anū­kai. Pus­die­nį vai­kų dė­me­sio ne­su­lau­ku­si prie ba­tu­to sė­din­ti mo­čiu­tė skamb­te­lė­jo anū­kė­liui, tas pa­strak­sė­jo de­šimt mi­nu­čių ir – efek­tas ga­ran­tuo­tas. Ke­lios mi­nu­tės šio vai­kiš­ko ma­lo­nu­mo – pen­ki li­tu­kai.

Pa­si­le­pin­ti pa­plū­di­my nu­si­tei­kęs ir tė­tis – kuo jis blo­ges­nis. Alaus bo­ka­las pa­jū­rio už­kan­di­nė­je – še­ši li­tai. Dar ko­kių de­šim­ties pri­reiks, jei ką nors su­kram­ty­ti su­ma­nys ir ma­my­tė. O jei dar vi­sa tri­ju­lė ar ket­ver­tu­kas ap­si­lan­kys čia pat ant kran­to pa­sta­ty­ta­me tu­a­le­te?.. Ap­si­lan­ky­mas ja­me kai­nuo­ja du li­tus. Jei nu­sprę­si­te, kad jū­sų šei­mos al­bu­mui trūks­ta nuo­trau­kos su ryš­kias­pal­ve pa­pū­ga, bež­džio­nė­le ar smaug­liu, tai jums kai­nuos pen­kio­li­ka li­tų. Šią arit­me­ti­kos pa­mo­kė­lę dar bū­tų ga­li­ma tęs­ti.

Šie­met ver­sli­nin­kai ban­do įpirš­ti po­il­siau­to­jams gul­tus. Die­nai jį iš­si­nuo­mo­ti ga­li­ma už de­šimt li­tų. Pu­sės pi­ni­gų nė ne­ban­dy­ki­te at­si­im­ti, jei nuo pie­tų pra­dės ly­ti.

Au­to­mo­bi­lį Pa­lan­go­je ge­riau­sia pa­mirš­ti – va­lan­dai pa­li­kę gat­vė­je su­mo­kė­si­te tris li­tus. Ap­suk­res­ni pa­lan­giš­kiai, gy­ve­nan­tys ar­čiau jū­ros, at­vy­ku­sie­siems į pa­plū­di­mį au­to­mo­bi­liu siū­lo sa­vo kie­mus. Aiš­ku, taip pat ne už dy­ką.

Ke­lio­nė na­mo au­to­ma­gist­ra­le Klai­pė­da–Vil­nius – pas­ku­ti­nis juo­das štri­chas atos­to­gų Pa­lan­go­je spal­vų pa­le­tė­je. Įveik­ti ke­le­tą ke­lio dar­bų re­mon­tų bar­je­rų ga­li pri­reik­ti ge­ro pus­die­nio. Vie­ni uk­mer­giš­kiai, po il­go­jo sa­vait­ga­lio iš Pa­lan­gos iš­va­žia­vę ket­vir­tą va­lan­dą po pie­tų, na­mus pa­sie­kė apie vie­nuo­lik­tą va­ka­ro. Nu­spren­dę va­žiuo­ti per Kau­ną, sa­vo su­ma­ny­mo ga­vo at­si­sa­ky­ti ir grįž­ti į Kė­dai­nių ke­lią, nes pa­lei Kau­ną vėl lau­kė ki­lo­met­ri­nės au­to­mo­bi­lių ei­lės. Kur kas grei­čiau įveik­ti at­stu­mą pa­si­se­kė tiems, ku­rie marš­ru­tą į Uk­mer­gę pa­si­rin­ko per Kre­tin­gą.