Nesulaukę iš tėvų, meilę randa kitur

Autorius Ukmergės žinios

Vai­kų tei­sės gy­ven­ti sa­vo na­muo­se su tė­vais pai­so ne vi­si gim­dy­to­jai. Aug­ti gir­tau­jan­čio­se, ap­si­lei­du­sio­se šei­mo­se be prie­žiū­ros at­ža­loms ne­sau­gu. To­kias vai­kams ne­re­tai ten­ka pa­lik­ti, o tė­vus jiems at­sto­ja gi­mi­nės ar­ba vi­sai sve­ti­mi žmo­nės.

 

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

 

Abe­jo­nių dėl ga­li­my­bės vai­kui to­liau aug­ti sa­vo šei­mo­je iš­ky­la, jei­gu čia jam gre­sia pa­vo­jus. Spren­di­mas pa­im­ti vai­ką iš šei­mos ga­li bū­ti pri­im­tas dėl il­ga­lai­kio tė­vų gir­ta­vi­mo, nuo­la­ti­nio su­au­gu­sių­jų ne­bu­vi­mo na­muo­se.

Ne­ma­žai at­ve­jų su­si­ję su so­cia­li­ne ne­pri­ežiū­ra, tarp jų – mais­to trū­ku­mas. Sa­vi­val­dy­bės Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja Re­da Liu­bo­mirs­kie­nė sa­ko, jog kai ku­rie tė­vai ap­skri­tai ma­žai nu­tuo­kia apie tin­ka­mo auk­lė­ji­mo įgū­džius. Ži­no­ma ir smur­ta­vi­mo prieš vai­kus at­ve­jų.

 

Sten­gia­si keis­tis

 

Gelbs­tint vai­ką iš kri­zi­nės si­tu­a­ci­jos, jam ieš­ko­ma ki­tos gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos. „Pir­miau­sia apie tai, kad šei­mo­je blo­gai, sten­gia­mės in­for­muo­ti ar­ti­muo­sius – se­ne­lius, te­tas. Daž­niau­siai at­si­ran­da, kas ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti“, – pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tė. Kai to­kios ga­li­my­bės ne­be­lie­ka, vai­kas ap­gy­ven­di­na­mas glo­bos na­muo­se. Pri­sig­laus­ti šio­je įstai­go­je pri­sie­i­na ir vi­sam bū­riui ne­pil­na­me­čių at­ža­lų iš dau­gia­vai­kių šei­mų.

Di­des­nis pro­cen­tas at­ža­las pra­ra­du­sių tė­vų, anot pa­šne­ko­vės, pa­da­ro iš­va­das ir sten­gia­si keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą. Su jais ben­drau­ja Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jai, tė­vai tu­ri lai­ky­tis tam tik­rų įsi­pa­rei­go­ji­mų, ga­li su vai­kais ma­ty­tis sa­vait­ga­liais.

„Jei įsi­pa­rei­go­ji­mus įvyk­do, vai­kas grą­ži­na­mas į šei­mą, nes jo in­te­re­sas – aug­ti su tė­vais“, – sa­ko R. Liu­bo­mirs­kie­nė. De­ja, kai ka­da vai­kams grįž­ti į glo­bos na­mus ten­ka po ke­le­tą kar­tų.

 

Vai­kų ne­lau­kia

 

Uk­mer­gės vai­kų glo­bos na­mų di­rek­to­rius Sta­nis­lo­vas Lau­ri­na­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad šio­je įstai­go­je da­bar gy­ve­na apie šim­tas ug­dy­ti­nių. Čia pri­ima­mi ir ką tik gi­mę vai­kai, o jau­niau­sia­jam dar nė­ra nė me­tu­kų. Val­diš­kus na­mus auk­lė­ti­niai pa­lie­ka, su­lau­kę aš­tuo­nio­li­kos.

Glo­bos na­muo­se au­gi­na­mos ir pa­čių jau­nuo­lių at­ža­los – pra­ėju­sį pa­va­sa­rį vai­ke­lį pa­gim­dė vie­na šių na­mų gy­ven­to­ja. Tai­gi įstai­gos dar­buo­to­jai rū­pi­na­si ir ne­pil­na­me­te ma­ma, ir jos duk­re­le.

Šven­ti­nė­mis die­no­mis, per atos­to­gas glo­bo­ti­niai ne­re­tai grįž­ta į sa­vo tė­vų na­mus. Su­si­ti­ki­mo su jais vai­kai, pa­sak di­rek­to­riaus, ne­kan­triai lau­kia, ta­čiau pa­tys lau­kia­mi ne vi­suo­se na­muo­se. Grį­žu­siuo­sius il­ges­niam lai­kui ap­lan­ko glo­bos na­mų dar­buo­to­jai: tik­ri­na, ar tė­vai ne­gir­tau­ja, ar vai­kai tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi. Apie ne­tvar­ką na­muo­se ir vie­nus pa­lik­tus vai­kus kar­tais pra­ne­ša rū­pes­tin­gi kai­my­nai. To­kiu at­ve­ju glo­bo­ti­niai ne­del­siant par­ve­ža­mi į įstai­gą.

 

Ne­tvar­ka šo­ki­ruo­ja

 

Kai ka­da tik­ri­na­mų tė­vų bui­tis net vis­ko ma­čiu­sius dar­buo­to­jus šo­ki­ruo­ja. S. Lau­ri­na­vi­čius sa­ko, jog ne­šva­ra, utė­lė­ti vai­kai, gam­ti­niams rei­ka­lams skir­tas puo­das su per kraš­tus be­si­ver­žian­čiu tu­ri­niu – kai ku­rių gy­ven­to­jų kas­die­ny­bė…

Ste­bi­na ir tai, jog ši­taip gy­ve­na jau­ni, nė tris­de­šim­ties ne­tu­rin­tys žmo­nės. Daž­niau­siai to­kio­se ap­si­lei­du­sio­se šei­mo­se au­ga ne vie­nas ir ne du ma­žy­liai.

„Už­sie­ny, jei vai­ką pa­lie­ka be prie­žiū­ros, tė­vus nu­bau­džia. O kiek pas mus bū­na at­ve­jų, kai vie­ną kū­di­kį pa­li­ku­si mo­ti­na dviem die­noms iš­ei­na ger­ti… Kū­di­kis nu­mir­ti ga­li…“ – pa­šne­ko­vas sa­ko, kad apie to­kius at­ve­jus kai­my­nai tu­rė­tų in­for­muo­ti ati­tin­ka­mas tar­ny­bas.

 

Ge­riau nei pas tė­vus

 

Dau­gu­ma glo­bos na­mų auk­lė­ti­nių iš­lei­džia­mi pa­si­bū­ti pas gi­mi­nai­čius. S. Lau­ri­na­vi­čiaus tei­gi­mu, mo­čiu­tės, te­tos ar dė­dės, de­ja, bū­na tin­ka­mes­ni pri­žiū­rė­to­jai nei tik­ri tė­vai. „Pas juos ar­ba vi­sai sve­ti­mus as­me­nis – glo­bė­jus – ki­to­kia so­cia­li­nė ap­lin­ka, da­ran­ti vai­kams ir jau­nuo­liams tei­gia­mą įta­ką. Iš ten į glo­bos na­mus jie grįž­ta ge­res­ni, ne­gu pa­bu­vę pas tė­vus“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rius.

Su glo­bė­jais ben­drau­jan­čių ug­dy­ti­nių, anot jo, ki­ta ir mo­ty­va­ci­ja: „Jie gal­vo­ja apie gy­ve­ni­mą, kur įsto­ti mo­ky­tis. Ne vie­nas ir dirb­ti kur nors įsi­tai­so.“

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *