Kulinarinis paveldas šiandien ant mados bangos. Moterys ir vyrai vėl atranda duonos kepimo, naminių skanėstų ar mėsos patiekalų gaminimo paslaptis.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Pašilėje gyvenanti Ramutė Stanionienė iš užmaršties kelia mėsos rūkymo amatą. Tvirtina sau ir savo artimiesiems dešras rūkanti be jokių konservantų. Net be tarybiniais laikais populiarios salietros. Druska, česnakai ir pipirai – viskas, ką moteris deda į maltą mėsą. Kiaulieną Ramutė pasakojo malanti tik rankine mėsmale, jokių elektrinių mašinų nepripažįstanti.
„Gaminu be jokio recepto – tik pagal skonį“, – sako pašiliškė. Dešrų rūkymo paslapčių ji mokėsi iš savo tėvų ir senelių nuo pat vaikystės. Gal todėl jai šis darbas atrodo labai paprastas ir aiškus?
Moteris pasakojo, jog paruoštą maltą mėsą dažniausiai kemša į pirktines žarnas – tai vienintelis ne savo rankomis paruoštas produktas.
Paklausus, kur skanios rūkytos dešros paslaptis, moteris nedvejoja – tik jos rūkyme. Tinka tik lapuočių mediena, išskyrus beržą. Šis medis rūkytus gaminius nujuodina.
Jei tikintis greito rezultato karšto rūkymo mėsa būna gatava per pusdienį, prie šaltai rūkomų gaminių reikia tūpčioti apie savaitę. Maždaug tiek dešras rūko pašiliškė Ramutė.
O kur sveiko gaminio paslaptis? Dešros turinyje. Sako, kad nuvykusi į didmiesčio turgus ar muges visada ragauja ten parduodamų rūkytų dešrų. Skonis kartais būna neblogas, bet po tokių vaišių važiuojant namo pilvą pradeda pūsti, raižyti. Moteris įsitikinusi – nuo gaminiuose prifarširuotos chemijos.
Ramutė pasakojo, kad rūkykla yra jos namų rūsyje, tad kvapai neretai persismelkia net į kambarius, tačiau tas kvapas šeimai malonus. Jis kvepia ne tik namine rūkyta mėsa, bet ir širdžiai maloniu darbu.