Muziejaus kiemelyje kvepėjo žolynais ir medumi

Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus kie­me­ly­je kve­pė­jo žo­ly­nų ar­ba­ta, švie­žiu me­du­mi, skam­bė­jo liau­diš­ka mu­zi­ka. Ar­tė­jant Jo­ni­nėms – vais­ta­žo­lių rin­ki­mo me­tui, čia vy­ko po­pie­tė „Dėl ža­lio žo­ly­no“.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

06-19-2_straipsnio_1_nuotr

Au­to­rės nuotr. Žo­li­nin­kė iš Vep­rių Ra­sa Ši­mo­nie­nė dos­niai da­li­jo­si sa­vo ži­nio­mis apie vais­ta­žo­les bei prie­sko­nius.

Ren­gi­nį or­ga­ni­za­vo Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus dar­buo­to­jai kar­tu su Uk­mer­gės svei­kuo­lių klu­bu. Į jį su­gu­žė­jo tie, ku­rie do­mi­si liau­dies pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­nu­si ir po­pie­tės da­ly­vius pri­sta­čiu­si ren­gi­nio ve­dė­ja Bi­ru­tė Gu­de­liaus­kie­nė žo­dį per­da­vė žo­li­nin­kei Ra­sai Ši­mo­nie­nei. Vep­riuo­se gy­ve­nan­ti mo­te­ris – tik­ra vais­ta­žo­lių ži­no­vė. Ji ne tik sa­vo kas­die­ny­bę sie­ja su žo­lė­mis, bet ir be­si­do­min­tiems jo­mis ne­gai­li pa­ta­ri­mų.

Mo­te­ris kuk­liai sa­vęs žo­li­nin­ke ne­va­di­na – sa­ko, kad vi­si kai­mo žmo­nės pa­žįs­ta dau­ge­lį žo­ly­nų, ži­no jų gy­do­mą­sias sa­vy­bes bei nau­do­ja su­sir­gę ar jo­mis gar­di­na val­gį. Nuo se­no iš lū­pų į lū­pas ei­na re­cep­tai įvai­rių žo­lių mi­ši­nių, gy­dan­čių li­gas ar pa­leng­vi­nan­čių jų ei­gą.

Ta­čiau su­ti­ki­me, kad tik­rai ne kiek­vie­no iš mū­sų na­muo­se ar pa­lė­pė­se džiū­na dau­giau kaip šim­to pa­va­di­ni­mų dar­žo, gė­ly­no, pie­vos bei miš­ko au­ga­lų, tu­rin­čių ste­buk­lin­gų gy­dy­mo ga­lių.

 

06-19-2_straipsnio_2_nuotr

Ar­tė­jant Jo­ni­nėms Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mokyklos mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai py­nė vai­ni­kus.


O jos na­muo­se bū­tent taip ir yra – kiek­vie­na tuš­čia na­mo ker­te­lė iš­nau­do­ja­ma žo­ly­nų džio­vi­ni­mui. Iš­džiūvu­sios žo­lės tvar­kin­gai su­be­ria­mos į dro­bi­nius mai­še­lius. Sa­vo ge­rą­ją ener­gi­ją pa­sklei­džia ga­ruo­jan­čios ar­ba­tos puo­de­ly­je…

Žo­li­nin­kė pa­ra­gi­no do­mė­tis gy­do­mo­sio­mis vais­ta­žo­lių sa­vy­bė­mis, nes daž­nai ne­ma­lo­nių li­gos simp­to­mų ga­li­ma iš­veng­ti ir be tab­le­tės. Ji pa­sa­ko­jo apie tai, kaip pa­si­ruoš­ti su­rink­tą me­džia­gą džio­vi­ni­mui, kur ir kaip ge­riau­sia džio­vin­ti vais­ta­žo­les.

R. Ši­mo­nie­nė ne tik su­pa­žin­di­no su įvai­rio­mis vais­ta­žo­lė­mis, pa­ro­dė, kaip at­ro­do ža­lia ar džio­vin­ta au­ga­lo ša­ke­lė, jo žie­das, bet ir pa­pa­sa­ko­jo apie jų gy­do­mą­sias sa­vy­bes.

Nors sa­ko­ma, kad vi­sas vais­ta­žo­les ge­riau­sia rink­ti per Jo­ni­nes, žo­li­nin­kė sa­ko, jog yra dau­gy­bė žo­ly­nų, ku­rie pra­žys­ta tik va­sa­ros pa­bai­go­je.

Be­veik vi­si pa­žįs­ta­me ir su­ne­ga­la­vę nau­do­ja­me po­pu­lia­riau­sias – liep­žie­džius, čiob­re­lius, ra­mu­nė­les, mė­tų, že­muo­gių, avie­čių la­pus, kmy­nų sėk­las. Daž­nas va­sa­rą bū­da­mi gam­to­je pa­si­ska­bo­me jo­na­žo­lės ša­ke­lių. Į šluo­te­lę su­riš­ta ir iš­džio­vin­ta žo­lė žie­mą tik­rai pra­vers – ne vel­tui liau­dy­je ji va­di­na­ma žo­le nuo 99 li­gų.

Dau­ge­liui iš su­si­rin­ku­sių­jų bu­vo ne­ma­ža nau­jie­na, kad su­karš­čia­vus as­pi­ri­ną ga­li­ma pa­keis­ti vin­gio­rykš­tės ar­ba­ta.

Lie­tu­viš­ku gin­kme­džiu pel­ny­tai va­di­na­mas laz­dy­nas. Tiems, kas no­ri pa­ge­rin­ti krau­jo­ta­ką ir iš­sau­go­ti ge­rą at­min­tį, reik­tų pri­sis­kin­ti laz­dy­no la­pų.

Pa­krū­mi­nės ba­jo­rės gy­do šir­dies ir krau­jo­ta­kos sis­te­mos, inks­tų ir šla­pi­mo pūs­lės li­gas.

Miš­kuo­se au­gan­tis vir­žis nau­do­ja­mas inks­tų, šla­pim­ta­kių, šla­pi­mo pūs­lės li­goms gy­dy­ti. Žy­din­čių ūg­lių ant­pi­las tu­ri su­trau­kia­mų­jų sa­vy­bių, ska­ti­na pra­kai­to sky­ri­mą­si, va­lo or­ga­niz­mą, pa­leng­vi­na at­si­ko­sė­ji­mą, vei­kia kaip švel­nūs ra­mi­na­mie­ji ir su­trau­kia krau­ja­gys­les.

Ren­gi­nio me­tu skam­bė­jo mu­zi­ka. Liau­dies dai­nas at­li­ko Kris­ti­na ir Egi­di­jus Da­ru­liai, Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro fol­klo­ro an­sam­blis „Py­nia­va“.

Mu­zie­jaus kie­me­lis kve­pė­jo ne tik žo­ly­nais, bet ir šių­me­čiu me­du­mi. Juo pre­kia­vo bei ra­gau­ti už­si­te­pus ant agur­ko siū­lė bi­ti­nin­kas Vy­tau­tas Mar­kaus­kas.

Ko­kia žo­ly­nų šven­tė be vai­ni­kų? Jais pa­si­rū­pi­no Uk­mer­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los moks­lei­viai. Jie, pa­de­da­mi mo­ky­to­jų – pa­pil­do­mo ug­dy­mo or­ga­ni­za­to­rės Dan­guo­lės Gri­guo­lie­nės bei flo­ris­ti­kos pro­fe­si­jos mo­ky­to­jos Jū­ra­tės Mi­ši­nie­nės, py­nė vai­ni­kus, iš au­ga­lų žie­dų bei la­pų pa­ga­mi­no flo­ris­ti­nį ki­li­mą.

Su­si­rin­ku­sie­ji ra­ga­vo rė­mė­jų – UAB „Ro­kiš­kio sū­ris“ vai­šių. Už pa­ra­mą mu­zie­jaus dar­buo­to­jai dė­ko­ja Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo di­rek­to­rei An­ge­lei An­dri­ko­nie­nei.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *