Medžiotojai surengė miestelėnams puotą

Lap­kri­čio 3-iąją šv. Hu­ber­to die­nos pro­ga Uk­mer­gės me­džio­to­jai mies­te­lė­nams iš­kė­lė tik­rą puo­tą. Kiek­vie­nas, at­ėjęs į mies­to cen­tre vy­ku­sią me­džio­to­jų šven­tę, bu­vo dos­niai pa­vai­šin­tas kep­ta žvė­rie­na ir ki­to­kiais pa­tie­ka­lais.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Šv. Hu­ber­to šven­tė pra­si­dė­jo iš­kil­min­ga ei­se­na.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai by­lo­ja, kad lap­kri­čio pra­džio­je nuo se­no Lie­tu­vo­je pra­si­dė­da­vo me­džiok­lės se­zo­nas. Lie­tu­vių pa­go­nių me­džiok­lės dei­vė bu­vo Me­dei­nė. Įsi­ga­lė­jus krikš­čio­ny­bei, ši die­na su­ta­pa­tin­ta su šv. Hu­ber­to var­du­vė­mis. Šv. Hu­ber­tas lai­ko­mas me­džio­to­jų glo­bė­ju.

Bur­gun­di­jos her­co­go sū­nus Fran­sua Hu­ber­tas gi­mė apie 655 m. Jau­nuo­lis mė­go krau­ge­riš­ką me­džiok­lę ir puo­tas. Anot le­gen­dos, vie­ną šv. Ka­lė­dų va­ka­rą Hu­ber­tas iš­jo­jo me­džio­ti ir pa­ma­tė el­nią su di­džiu­liais de­šim­ties at­ša­kų ra­gais. Jis pa­si­ruo­šė svies­ti ie­tį, bet par­griu­vo. El­nią nu­tvies­kė švie­sa ir tarp jo ra­gų Hu­ber­tas pa­ma­tė švie­čian­tį auk­si­nį kry­žių. Nuo to lai­ko jau­nuo­lis at­si­sa­kė aukš­tų ti­tu­lų ir gy­ve­no at­si­sky­rė­lio gy­ve­ni­mą. Po to bu­vo pa­skir­tas Mast­rich­to ir Lu­ti­cho vys­ku­pu.

Stenduose puikavosi įspūdingi medžioklės trofėjai.

Sa­vo bu­vu­sių me­džiok­lių plo­tuo­se Hu­ber­tas įkū­rė ke­le­tą vie­nuo­ly­nų, rū­pi­no­si gam­tos ap­sau­ga. Po mir­ties pa­skelb­tas šven­tuo­ju. 1738 m. bu­vo įsteig­tas šv. Hu­ber­to or­di­nas, ku­riuo ap­do­va­no­ja­mi as­me­nys, nu­si­pel­nę me­džiok­lė­je.

Eu­ro­po­je lap­kri­čio 3-iąją me­džio­to­jai iš­skir­ti­nai mi­ni jau ne vie­ną šimt­me­tį. Lie­tu­vo­je ši tra­di­ci­ja sie­kia 18 am­žių, o Uk­mer­gė­je ji taip iš­kil­min­gai ir vie­šai pa­mi­nė­ta pir­mą kar­tą.

Puoduose garavo medžiotojų vaišės.

Ta pro­ga mies­to cen­tre sa­vo sten­dus pa­sta­tė Uk­mer­gės me­džio­to­jų klu­bai ir bū­re­liai. Sten­duo­se – ver­tin­giau­si me­džiok­lės tro­fė­jai – ra­gai, kai­liai, iš­kam­šos, il­tys, gar­bin­gi ap­do­va­no­ji­mai, me­džio­to­jų nuo­trau­kos.

Vi­sų klu­bų na­riai šven­tę pra­dė­jo iš­kil­min­ga ei­se­na į Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čią. Ei­se­nos pra­džio­je neš­ti el­nio ra­gai ir me­džio­to­jų vė­lia­vos.

Ap­do­va­no­tas vy­riau­sias ra­jo­no me­džio­to­jas Vy­tau­tas Le­o­na­vi­čius.

Po šven­tų mi­šių, au­ko­tų už me­džio­to­jus, ei­se­na taip pat iš­kil­min­gai par­žy­gia­vo at­gal į aikš­tę, kur bu­vo su­tik­ti tri­mi­to gar­sais.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no kle­bo­nas Dai­nius Lu­ko­nai­tis, su di­džiuo­ju me­džiok­lės se­zo­no ati­da­ry­mu vi­sus svei­ki­no ir pats aist­rin­gas me­džio­to­jas ra­jo­no me­ras Al­gir­das Ko­pūs­tas. Jis vy­lė­si, kad to­kia pui­ki šven­tė taps tra­di­ci­ne.

Į šven­tę at­vy­ko ir Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Eu­ge­ni­jus Ti­ju­šas. Jis vi­siems pri­mi­nė, jog mū­suo­se me­džio­to­jai lig šiol ta­pa­ti­na­mi su nai­kin­to­jais. Bet tai yra klai­din­ga. Me­džio­to­jai rū­pi­na­si gy­vū­nais, juos še­ria. Vie­nas iš šiuo­lai­ki­nės me­džiok­lės de­vi­zų – „kas ne­glo­bo­ja, tas ne­me­džio­ja“.

Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Eu­ge­ni­jus Ti­ju­šas.

E. Ti­ju­šas įtei­kė pa­dė­kas ra­jo­no me­rui A. Ko­pūs­tui, Uk­mer­gės me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kui Vy­tau­tui Ma­ra­zaus­kui, drau­gi­jos me­džiok­lės ži­no­vui žu­vi­nin­kui Sta­siui Brak­niui.

Šiuo me­tu Uk­mer­gės ra­jo­ne vei­kia 11 me­džio­to­jų bū­re­lių ir klu­bų, ku­riems pri­klau­so be­veik 500 me­džio­to­jų.

Po ap­do­va­no­ji­mų vi­si bu­vo pa­kvie­ti vai­šin­tis. Kep­tą stir­nie­ną, beb­rie­ną ne vie­nas ra­gavo pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. Vi­si ga­lė­jo į va­lias pri­si­kirs­ti žvė­rie­nos, ko­šės, troš­ki­nio. Žmo­nės sa­kė to­kios dos­nios puo­tos už dy­ką dar ne­re­gė­ję. Ko­kią bran­gy­bę val­go, kiek­vie­nas ga­lė­jo ne­sun­kiai įsi­ti­kin­ti – čia pat UAB „Šer­no pė­da“ rū­ky­tus žvė­rie­nos ga­mi­nius par­da­vi­nė­jo už tik­rai įspū­din­gą kai­ną.

Per kelias valandas ukmergiškiai suvalgė tris stirnas, vieną šerną ir du bebrus.

Ta­čiau dos­nios vai­šės nė­ra kaž­koks pa­si­pui­ka­vi­mas ar pra­ma­nas. Ren­gi­nį ve­du­si ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Lo­li­ta Ge­ruls­kie­nė, be­si­gi­lin­da­ma į šios šven­tės tra­di­ci­jas, iš­si­aiš­ki­no – dos­nios vai­šės – vie­na iš me­džio­to­jų glo­bė­jo die­nos mi­nė­jimo tra­di­ci­jos ak­cen­tų.

Šven­tės me­tu kon­cer­ta­vo kai­mo ka­pe­la „Pro­vin­ci­ja“. Ge­riau­siu iš­rink­tas ir ap­do­va­no­tas Žel­ve­lės me­džio­to­jų klu­bo sten­das.

Ap­do­va­no­tas ir vy­riau­sias ra­jo­no me­džio­to­jas. Juo ta­po 86 me­tų Vy­tau­tas Le­o­na­vi­čius.

Kon­cer­ta­vo kai­mo ka­pe­la „Pro­vin­ci­ja“.