Medikų siaubas – mušeikos ir „teroristai“

Dėl blo­gos nuo­tai­kos, apa­ti­jos ir mie­guis­tu­mo šiuo me­tų lai­ku kei­kia­me šal­tį ir tam­są. Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, jog žmo­nės lin­kę įsi­kal­bė­ti dep­re­si­ją. Ta­čiau me­di­kai bū­tent su dar­ga­no­tais orais sie­ja mus už­klu­pu­sias ne­ri­mo bei pa­ni­kos ata­kas. Tuo tar­pu pa­tiems ten­ka gin­tis nuo bai­mę įva­ran­čių pa­cien­tų, ku­rių el­ge­sys ne­nu­spė­ja­mas pa­gal jo­kį se­zo­ną.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Gavus skubų iškvietimą, nežinia, kas gali laukti.

Pa­sak Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro vy­riau­sio­sios gy­dy­to­jos Ja­ni­nos Ga­liaus­kie­nės, pas­ta­ruo­ju me­tu pa­dau­gė­jo žmo­nių skun­dų dėl pa­ū­mė­ju­sių neu­ro­ti­nių, dep­re­si­nių ne­ga­la­vi­mų. Anot jos, sirg­ti dep­re­si­ja ru­de­nį, žie­mą ta­pę ko­ne ma­din­ga, nes bū­tent šiais me­tų lai­kais vi­suo­me­nei bū­din­gos pa­na­šios li­gos. Skun­džia­ma­si ne­pa­to­gu­mais, at­si­ra­du­siais at­šau­kus va­sa­ros lai­ką, – kai ku­rie tei­gia prie nau­jo rit­mo tu­rį pra­tin­tis mė­ne­sį ir il­giau.

Daž­niau iš­klau­sy­ti bė­do­jan­čius gy­ven­to­jus ten­ka ir šios įstai­gos grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riaus dar­buo­to­jams. Ta­čiau kar­tais jie pri­vers­ti pa­aiš­kin­ti, jog ne­tei­kia ne­įpras­tų pa­slau­gų, mat žmo­nės krei­pia­si už­si­gei­dę tie­siog pa­ben­drau­ti. „Bū­na – pa­skam­bi­na ir sa­ko: va – at­ėjo va­ka­ras, o jiems liūd­na, nė­ra su kuo pa­si­kal­bė­ti… Ar­ba guo­džia­si, kad skau­da gal­vą, to­dėl ne­ima mie­gas“, – pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja.

Ji sa­ko, kad yra ke­le­tas to­kių pa­šne­ko­vų, ku­rie nuo­la­tos pa­si­ren­gę iš­si­kvies­ti me­di­kus: „Tai jiems su­ka­si gal­va ar py­ki­na, dar pra­šo at­va­žiuo­ti, nes nuo­lat blo­ga… O vie­na po­nia be­veik kas nak­tį skam­bi­na: jai vis su šir­dim blo­gai. Sa­ko tik nak­ti­mis ga­lin­ti lauk­ti grei­to­sios pa­gal­bos, nes ne­no­rin­ti, kad kai­my­nai pa­ma­ty­tų…“

Kvie­čia ir dėl is­te­ri­jos

Ne­su­lau­kę me­di­kų, žmo­nės sky­riaus dar­buo­to­jus api­be­ria prie­kaiš­tais. „Bet jei vi­si bu­din­tys pos­tai re­a­guo­tų į lė­ti­nių li­go­nių, te­no­rin­čių pa­si­kal­bė­ti, pa­gei­da­vi­mus, kas tuo­met va­žiuo­tų, jei, ne­duok Die­ve, ava­ri­ja ar žmo­gus dūs­ta…“ – gy­ven­to­jų su­pra­ti­mo vi­lia­si pa­šne­ko­vė. Anot jos, bū­na, kad per nak­tį sky­riu­je su­lau­kia­ma ir ko­kio šim­to skam­bu­čių. Tuo tar­pu at­ve­jų, kai be sku­bios pa­gal­bos iš­ties ne­įma­no­ma iš­si­vers­ti, – de­šimt kar­tų ma­žiau…

Pa­gal reg­la­men­tą grei­tą­ją pa­gal­bą pri­va­lo­ma siųs­ti į ūmius įvy­kius – jei­gu kas nors pa­te­ko į ava­ri­ją, pa­ty­rė trau­mą, iš­ti­ko in­sul­tas, in­fark­tas, pra­si­dė­jo svei­ka­tai pa­vo­jin­ga bi­tės įkan­di­mo ar ki­tos prie­žas­ties su­kel­ta aler­gi­ja.

Kad iš­si­aiš­kin­tų, ar pa­gal­ba bū­ti­na, dis­pe­če­rė pri­va­lo nuo­dug­niai iš­si­klau­si­nė­ti, kas nu­ti­ko, ko­kia žmo­gaus būk­lė. „Me­di­kus kvie­čian­tys ar­ti­mie­ji, gi­mi­nės dėl to la­bai pyks­ta. Ra­gi­na grei­čiau va­žiuo­ti, bet mums rei­kia vis­ką kuo tiks­liau nu­sta­ty­ti: ko­kių tu­ri vais­tų, ką gė­rė, – pa­sa­ko­ja J. Ga­liaus­kie­nė. – Vi­sam pa­sau­ly tiek klau­si­nė­ja – kas yra, ko­kia pro­ble­ma. Juk bū­na – pa­sa­ko, kad mirš­ta, o iš tik­rų­jų tai epi­lep­si­jos prie­puo­lis, tai ko­kia is­te­ri­ja.“

Me­di­kų dar­bą kar­tais ap­sun­ki­na ir tai, jog kvie­čian­tie­ji grei­tą­ją pa­gal­bą ne­ga­li nu­ro­dy­ti vie­tos. Ži­no­ti tiks­lų ad­re­są, anot pa­šne­ko­vės, ypač svar­bu vyks­tant į kai­mus, vien­kie­mius.

Ra­mi­na kon­flik­tuo­jan­čius su­tuok­ti­nius

Ne­re­tai su­lau­kia­ma pra­ne­ši­mų apie lau­ke, gat­vė­se gu­lin­čius žmo­nes. Iš­vy­kos pas kai ku­riuos „nu­ken­tė­ju­siuo­sius“ ne­bū­ti­nai bai­gia­si me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos su­tei­ki­mu. „Jei­gu pas žmo­gų nė­ra jo­kių ma­to­mų su­ža­lo­ji­mų ir jis pa­var­dę, ad­re­są pa­sa­ko, tai dar ir na­mo jį par­ve­ža, ypač šal­tu me­tu“, – apie „grei­ta­jai“ ten­kan­čias ki­to­kias funk­ci­jas pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Tarp iš­kvie­ti­mų bū­na ir ku­rio­zi­nių, ta­čiau dar­buo­to­jams jie vi­sai ne­juo­kin­gi. „Skam­bi­na iš­si­gan­dę, kad ko­kiai mo­čiu­tei blo­ga ar dar kas bai­saus nu­ti­ko. O kai nu­va­žiuo­jam, ti­ki­na ne­kvie­tę, ne­įsi­lei­džia, kar­tais dar ir juo­kia­si už du­rų“, – dėl to­kių „pokš­tų“ ap­gai­les­tau­ja Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro va­do­vė.

Ji pa­sa­ko­ja ir apie at­ve­jus, kai me­di­kus vie­nas ki­tam kerš­tau­da­mi kvie­čia su­si­py­kę su­tuok­ti­niai. At­vi­rau­ja, jog kar­tais ra­mi­nant šei­my­ni­nio kon­flik­to da­ly­vius iš tie­sų pri­rei­kia pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos…

Li­go­nis „parūpino“ mė­ly­nę

Se­nu­kų ir vie­ni­šiais pa­si­ju­tu­sių­jų no­ras tik drau­giš­kai pa­si­kal­bė­ti – maž­mo­žis, pa­ly­gi­nus su tik­rais dar­bo trik­dy­to­jais. Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sky­riu­je įpras­ti iš­si­dir­bi­nė­jan­čių vai­ki­ga­lių, ku­riuos dar­buo­to­jai va­di­na te­ro­ris­tais, skam­bu­čiai. „Tai vie­nas bjau­riau­sių da­ly­kų mū­sų dar­be: pa­skam­bi­nę ko­lio­ja­si, už­ima te­le­fo­ną ir su­ga­di­na nuo­tai­ką“, – ne­sle­pia ap­mau­do mo­te­ris.

Dar ne­ra­miau dėl pa­vo­jų tam tik­ro­se si­tu­a­ci­jo­se su­ke­lian­čių as­me­nų. Gy­dy­to­ja pri­si­me­na vie­no „lan­ky­to­jo“ sky­riu­je vi­zi­tą: at­ėjęs vy­ras šū­ka­vo ir gra­si­no vi­sus už­muš­ti. Pa­si­tai­ko in­ci­den­tų vie­to­se, į ku­rias kvie­čia­mi me­di­kai. Jie su­si­du­ria su ag­re­sy­viais gy­ven­to­jais, vai­kan­čiais at­vy­kė­lius ne tik ran­ko­mis, bet ir kir­viais.

J. Ga­liaus­kie­nė sa­ko, jog kar­tais į pa­gal­bą ten­ka kvies­tis po­li­ci­ją. O sy­kį vie­nas grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu ve­ža­mas psi­chi­kos su­tri­ki­mų tu­rin­tis li­go­nis „pa­si­sten­gė“, kad fel­če­rė ir vai­ruo­to­jas tu­rė­tų po mė­ly­nę pa­aky­je…