Mamos gyvenimo laimė – užauginti vaikai

Ket­vir­ta­die­nį Že­mait­kie­mio se­niū­ni­jo­je, Va­lų kai­me gy­ve­nan­ti aš­tuo­nis vai­kus iš­au­gi­nu­si Vi­ta­li­ja Rus­ko­nie­nė į Pre­zi­den­tū­rą vy­ko at­si­im­ti gar­bin­go ap­do­va­no­ji­mo. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė Mo­ti­nos die­nos pro­ga svei­ki­no dau­gia­vai­kes mo­ti­nas.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Vi­ta­li­jai Rusko­nie­nei, iš­au­gi­nu­siai aš­tuo­nis vai­kus, vi­si jie – jos gy­ve­ni­mo džiaugs­mas.

Že­mait­kie­mio se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai, kal­bė­da­mi apie V. Rus­ko­nie­nę, šil­tų žo­džių ne­gai­li. „Dir­bu se­niū­ni­jo­je jau pen­kio­li­ka me­tų. Vi­są lai­ką su ja ben­drau­ti ma­lo­nu – nuo­šir­di, ma­lo­ni ir pa­pras­ta mo­te­ris. Vi­si vai­kai tvar­kin­gi, darbš­tūs – ko dau­giau be­rei­kia“, – sa­ko se­niū­nė Ri­ta Mi­ku­tie­nė.

Anot jos, to­kius vai­kus iš­au­gi­nu­sios ma­mos ver­tos kuo gar­bin­giau­sių ap­do­va­no­ji­mų.

Se­niū­nė ne­sle­pia, kad ne­ma­žai gy­ven­to­jų, vos per­žen­gę se­niū­ni­jos slenks­tį, tuoj puo­la de­juo­ti ir gy­ve­ni­mu skųs­tis. „Mū­sų Vi­ta­li­jai, at­ro­do, vis­kas vi­sa­da ge­rai – ji džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, vai­kais ir sa­vo džiaugs­mu su mu­mis pa­si­da­li­ja“, – pa­sa­ko­ja ji.

Ne­ga­li at­si­džiaug­ti vai­kais

77 me­tų aš­tuo­nis vai­kus už­au­gi­nu­si V. Rus­ko­nie­nė apie sa­ve kal­ba kuk­liai: „Toks ap­do­va­no­ji­mas man – di­de­lė gar­bė. La­bai jau­di­nau­si va­žiuo­da­ma į pre­zi­den­tū­rą, net ko­jos lin­ko. Juk esu tik pa­pras­ta kai­mo mo­te­ry­tė, o čia pa­ti Pre­zi­den­tė svei­ki­no.“ Ne­sle­pia ne­ga­lė­ju­si nė aša­rų su­lai­ky­ti…

Daug no­riau ji pa­sa­ko­jo apie sa­vo še­šias duk­ras ir du sū­nus, ku­rie, anot ma­mos, – tik­ra gy­ve­ni­mo lai­mė. „Pi­jo­kų ir mu­šei­kų ne­už­au­gi­nau. Pau­li­na, Ge­di­mi­nas, Vi­lė, Dai­va, As­ta, Ra­sa, Edi­ta ir To­mas – vi­si la­bai ge­ri, at­si­džiaug­ti ne­ga­liu“, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė.

Dir­bo ran­ko­ves pa­si­rai­to­ję

Gi­mu­si ir už­au­gu­si Va­lų kai­me, V. Rus­ko­nie­nė iš gim­ti­nės nie­kur ir ne­pa­bė­go. Prieš pen­kias­de­šimt me­tų iš­te­kė­jo už ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­nan­čio Po­vi­lo ir ap­si­gy­ve­no jo tė­vų na­muo­se.

De­ja, sū­ne­lį Vy­tu­ką, gi­mu­sį dvy­nu­kų po­re­lė­je kar­tu su Pau­li­na, šei­ma pa­lai­do­jo vos try­li­ka die­nų iš­gy­ve­nu­sį. „Ačiū Die­vui, Pau­li­na svei­ka lai­min­gai už­au­go. Po to pa­bi­ro kaip pi­pi­riu­kai. Gim­džiau, kiek Die­vu­lis da­vė“, – šyp­so­si mo­te­ris. Jau­niau­sias sū­nus To­mas į pa­sau­lį at­ėjo su­lau­kus pen­kias­de­šimt vie­ne­rių.

Vi­są gy­ve­ni­mą ne­leng­vą fi­zi­nį dar­bą fer­mo­je, me­cha­ni­nė­se dirb­tu­vė­se dir­bu­si V. Rus­ko­nie­nė ti­ki­na prieš vai­kams į pa­sau­lį at­ei­nant nė dek­re­ti­nių atos­to­gų ne­ida­vu­si. Dirb­ti kar­tu su vy­ru tu­rė­jo ran­ko­ves pa­si­rai­to­ję – lai­kė 6 kar­ves, gra­žų bū­re­lį kiau­lių. Gau­si šei­my­na ne tik al­ka­na nie­kuo­met ne­bu­vo, bet ir nau­ju­tėlai­čiu au­to­mo­bi­liu va­ži­nė­jo – tu­rė­jo tuo­met po­pu­lia­rų­jį „ži­gu­liu­ką“.

Pir­ma­gi­miams pa­au­gus, tu­rė­jo gra­žų bū­rį tal­ki­nin­kų – vy­res­nie­ji pui­kiai su­si­do­ro­da­vo su auk­lės pa­rei­go­mis.

Pa­slap­tis glū­di vie­ny­bė­je

Gal V. Rus­ko­nie­nė ko­kią auk­lė­ji­mo pa­slap­tį ži­nan­ti, kad to­kį bū­rį vai­kų pa­do­riais, są­ži­nin­gais ir darbš­čiais žmo­nė­mis už­au­gi­no?

„Kad aš tą pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą nuo de­vy­ne­rių me­tų ei­nu – dar pa­ti vai­kas bū­da­ma pas sve­ti­mus dir­bau, vai­kus pri­žiū­rė­jau“, – juo­kau­ja dau­gia­vai­kė ma­ma.

O rim­tes­ne gai­de­le pri­du­ria, kad svar­biau­sia auk­lė­ji­mo pro­ce­se – ma­mos ir tė­vo vie­ny­bė. Jei vie­nas iš jų baus, o ki­tas puls už­tar­ti, tuo­met ge­ro ne­lauk.

V. Rus­ko­nie­nė sa­ko, kad ne­ap­si­ė­jo be baus­mių ir jos šei­my­na. Tė­tis ne kar­tą dir­žą juos­tis tu­rė­jo. Kad ir kaip gai­la bū­da­vo šniurkš­čio­jan­čio pa­aug­lio, į sau­gų ma­mos glė­bį to­kiais at­ve­jais jo ne­glaus­da­vo, nuo sun­kios tė­vo ran­kos ne­gel­bė­da­vo.

„Šir­dim plyš­tan­čia iš kam­ba­rio iš­ei­da­vau. Vy­rui ne­pri­eš­ta­rau­da­vau, ne­truk­dy­da­vau pra­si­kal­tu­sį į pro­tą at­ves­ti. Ma­nau, ir vai­kai tuo­met su­pran­ta, jog ir ma­ma jų iš­dai­goms ne­pri­ta­ria“, – svars­to ji.

Vi­si ke­liai ve­da pas ma­mą

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus pa­lai­do­ju­si vy­rą mo­te­ris gy­ve­na vie­na. Pri­si­pa­žįs­ta, kad šir­dį ir da­bar skau­da dėl ne­tek­ties. Bu­vo rū­pes­tin­gas, šir­dies žmo­gus. Ta­čiau ti­ki­na la­bai vie­ni­ša ne­si­jau­čian­ti vai­kų dė­ka – kas­dien be­veik su vi­sais te­le­fo­nu pa­ben­drau­ja, at­ža­los daž­nai pas ma­mą pa­si­sve­čiuo­ti at­va­žiuo­ja.

O ir vie­na na­muo­se li­ku­si ran­kų su­dė­ju­si ne­sė­di – prie na­mų esan­čia­me dar­žiu­ke, gė­ly­ne triū­sia, kie­mą šluo­ja. Ne­di­de­lis V. Rus­ko­nie­nės ūke­lis – gai­dys su viš­te­le, ka­ti­nė­lis ir šuo. Ta­čiau kas­dien kiek­vie­ną pa­šer­ti rei­kia, pa­šne­kin­ti. O akys vis į ke­lią kryps­ta…

Vi­sų ke­liai su­si­bė­ga į vie­ną vie­tą – į gim­tuo­sius na­mus, pas lau­kian­čią ma­mą. Kai su­gu­ža bū­rys vai­kų su žen­tais ir mar­čio­mis, su 12 anū­kų ir 3 pro­anū­kiais, na­mai ūžia. Ke­tu­rios duk­ros gy­ve­na Kau­ne, dvi – Uk­mer­gė­je. Mū­sų mies­te šak­nis įlei­do ir sū­nus Ge­di­mi­nas. To­liau­siai nu­ke­lia­vo sū­nus To­mas – jis šiuo me­tu dar­buo­ja­si Ai­ri­jo­je. Ta­čiau ne­re­tai na­mų slenks­tį mi­na ir jis. At­vy­ko ir šią sa­vai­tę – į Pre­zi­den­tū­rą vyks­tan­čią ma­mą pa­ly­dė­ti.