Londono šurmulį ukmergiškė iškeitė į ramybę

Po dau­giau nei de­šimt sėk­min­go ver­slo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je me­tų grįž­ti gy­ven­ti į Uk­mer­gę ryž­tų­si ne daž­nas. Ta­čiau bū­tent to­kį spren­di­mą pri­ėmė gro­žio sa­lo­no Lon­do­ne sa­vi­nin­kė uk­mer­giš­kė Li­gi­ta Tiš­kie­nė.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Grį­žu­si į gim­ti­nę, kir­pė­ja Li­gi­ta Tiš­kie­nė, gro­žio sa­lo­no Lon­do­ne šei­mi­nin­kė, pa­slau­gas siū­lo uk­mer­giš­kiams.

Prieš po­rą mė­ne­sių į gim­tą­jį mies­tą su­grį­žu­si mo­te­ris mė­gau­ja­si nau­jais sa­vo na­mais ir gy­ve­na įkur­tu­vių rū­pes­čiais. Su ma­lo­nu­mu ėmė­si ir mėgs­ta­miau­sios sa­vo veik­los – kir­pi­mo. Il­gą lai­ką dir­bu­si Lon­do­ne bei va­do­va­vu­si ne vie­nam gro­žio sa­lo­nui, kir­pi­mo pa­slau­gas da­bar siū­lo uk­mer­giš­kiams.

Ši veik­la Li­gi­tą trau­kė nuo ma­žu­mės: vi­sa­da ža­vė­jo­si kir­pė­ja dir­ban­čia sa­vo ma­ma Ele­na. Ma­ma – pir­mo­ji jos mo­ky­to­ja ir di­džiau­sia pa­ta­rė­ja. Bu­vu­sia­me bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo cen­tre Kau­no gat­vė­je, kur da­bar tu­ri sa­vo kir­pyk­lą, uk­mer­giš­kius ji gra­ži­na jau dau­giau kaip 40 me­tų, ap­mo­kė ne vie­ną bū­si­mą kir­pi­mo meist­rą. Pra­dė­ju­si dirb­ti kar­tu su ma­ma, Li­gi­ta taip pat tei­kė vy­rų kir­pi­mo pa­slau­gas.

Šian­dien sa­ko į ma­mos kir­pyk­lą su­grį­žu­si su nau­jo­mis idė­jo­mis. Ir nors daž­niau­siai pa­si­gra­žin­ti čia už­su­ka vy­rai, ma­din­gų nau­jo­vių pa­šne­ko­vė ža­da pa­siū­ly­ti ir mo­te­rims.

Įgy­ven­di­no sva­jo­nę

Sve­tur uk­mer­giš­kė iš­ke­lia­vo, su­vi­lio­ta gi­mi­nai­tės pa­siū­ly­mo. Ta­čiau apie ga­li­my­bę už­si­bū­ti ne­svars­tė. „Iš­vy­kau pus­me­čiui, o tas pus­me­tis pa­vir­to į ke­tu­rio­li­ka me­tų, – pa­sa­ko­jo ji. – Čia tu­rė­jau ge­rą kir­pė­jos dar­bą, o ten rei­kė­jo iš nau­jo ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, iš­mok­ti kal­bą.“

Li­gi­ta grei­to­jo mais­to ruo­ši­mo įmo­nė­je de­vy­nis mė­ne­sius plo­vė in­dus. Po to įsi­dar­bi­no ita­lų šei­mi­nin­kams pri­klau­san­čia­me gro­žio sa­lo­ne, dar vė­liau – grai­kų.

Ta­čiau uk­mer­giš­kė sva­jo­jo apie sa­vo ver­slą. Pri­si­me­na – bi­čiu­lė, ra­du­si žur­na­le pa­tal­pas, pa­siū­lė ap­žiū­rė­ti: „Ji ma­ne ir pa­stū­mė­jo ati­da­ry­ti sa­vo kir­pyk­lą. Kai nu­va­žia­vom ap­si­dai­ry­ti, su­pra­tau, kaip smar­kiai to no­riu.“

Anot pa­šne­ko­vės, ati­da­ry­ti sa­lo­ną ne­bu­vo su­dė­tin­ga – tam te­rei­kė­jo pi­ni­gų. Ne­sle­pia ne­pa­gai­lė­ju­si in­ves­ti­ci­jų. „Vis­ką sa­vo jė­go­mis da­rėm – bu­vom ir di­zai­ne­riai, ir sta­ty­bi­nin­kai, tė­tis elek­trą ve­džio­jo“, – už pa­gal­bą ar­ti­mie­siems dė­kin­ga ver­sli­nin­kė, An­gli­jo­je įkū­ru­si vie­ną pir­mų­jų lie­tu­viš­kų gro­žio sa­lo­nų.

Ji ly­gi­na – ten pa­slau­gų tei­kė­jams pra­dė­ti dirb­ti, įsi­va­žiuo­ti pa­pras­čiau nei mū­sų ša­ly­je. Pa­sa­ko­ja apie ban­do­muo­sius lai­ko­tar­pius, va­di­na­mą­sias gro­žio li­cen­ci­jas, skaid­res­nę mo­kes­čių, ku­riais žmo­gus nuo pat pir­mos die­nos ne­ap­krau­na­mas, sis­te­mą. Ir nors jie taip pat ne­ma­ži, po­žiū­ris į smul­kų­jį ver­slą pa­lan­kes­nis, o biu­rok­ra­ti­jos nė­ra.

Pa­si­il­go ra­my­bės

Po ket­ve­rių me­tų uk­mer­giš­kė Lon­do­ne ati­da­rė ir ant­rą­jį gro­žio sa­lo­ną. „Bu­vau ir di­rek­to­rė, ir kir­pė­ja, ir bu­hal­te­rė, ir va­ly­to­ja“, – šyp­so­si Li­gi­ta. Džiau­gia­si, kad pa­vy­ko su­bur­ti pro­fe­sio­na­lų ko­man­dą. Tei­kia­mas gro­žio pa­slau­gas įver­ti­no ne vien emig­ran­tai, bet ir vie­ti­niai gy­ven­to­jai, o klien­tų ne­trūk­da­vę.

Dėl dar­bo tek­da­vo au­ko­ti lais­va­lai­kį, po­il­sį, lai­ką šei­mai – duk­re­lei, vy­rui. Mo­te­ris ne­sle­pia, jog ne­be­pa­ke­lia­mas tem­pas pri­ver­tė gal­vo­ti apie po­ky­čius. Ga­liau­siai vie­ną iš sa­lo­nų nu­spren­dė par­duo­ti.

Su vy­ru, taip pat uk­mer­giš­kiu, vis daž­niau pa­svars­ty­da­vo ir apie tai, kad pa­si­il­go ra­mes­nio gy­ve­ni­mo, no­rė­tų grįž­ti į gim­ti­nę. To­kie šei­mos pla­nai ne­bu­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­ti: prieš še­še­rius me­tus Uk­mer­gė­je ėmė sta­ty­tis na­mus.

„Tie­siog nuo vis­ko pa­var­gau – nuo­la­ti­nio sku­bė­ji­mo, bė­gi­mo, di­džiu­lių at­stu­mų, – at­vi­rau­ja Li­gi­ta. – O koks ten už­terš­tas oras…“ Nuo jo esą nepa­si­slėp­si ir na­muo­se. Bal­tus bal­dus šei­mos bu­te pa­čia­me cen­tre, prie Tem­zės, ne­to­li Lon­don Ci­ty oro uos­to, te­ko pa­keis­ti. Nuo smo­go, pa­sak pa­šne­ko­vės, „ken­čia“ ir švie­sūs rū­bai…

At­stu­mas – ne kliū­tis

Su­grį­žus į Lie­tu­vą, uk­mer­giš­kė pra­ti­na­si prie ki­to­kio gy­ve­ni­mo, ku­ria­me – ge­ro­kai ma­žiau šur­mu­lio. „Duk­ra lan­ko dar­že­lį, ma­no ma­ma ne­ga­li at­si­džiaug­ti anū­ke. Čia – tė­vai, mū­sų na­mas. Iš­ei­ni į kie­mą – ra­my­bė, gai­va… Kiek­vie­na ker­te­le šir­dis džiau­gia­si“, – šyp­so­si mo­te­ris. Nuo­sta­bos ne­sle­pian­tiems drau­gams, ko­dėl per to­kį sun­kme­tį ry­žo­si grįž­ti, at­sa­ko, kad da­bar jai ra­mu. Kaip vis­kas klo­sis to­liau – pa­ro­dys lai­kas.

Sa­vo ver­slo Lon­do­ne šei­ma ne­at­si­sa­kė. Gro­žio sa­lo­ną „Li­gi­ta“, ku­ria­me dir­ba de­šimt lie­tu­vių, pri­žiū­ri L. Tiš­kie­nės vy­ras. „At­stu­mai nie­ko ne­reiš­kia: rei­ka­lus tvar­kau in­ter­ne­tu, o vi­sas fi­nan­si­nes ata­skai­tas ma­tau ir bū­da­ma čia“, – sa­ko ver­sli­nin­kė.

Va­sa­rį sa­lo­nas mi­nės 10-ąjį gim­ta­die­nį. Tarp įvai­rių tau­ty­bių lan­ky­to­jų jis po­pu­lia­rus ir dėl vie­tos, ku­rio­je įsi­kū­ręs, – gar­sio­sios High Stre­et gat­vės Walt­hams­tow ra­jo­ne. Il­giau­sio­je že­my­ne, be­veik 2 ki­lo­met­rų, pre­ky­bos bei ko­mer­ci­nės veik­los zo­no­je su­telk­tos žy­miau­sios pa­sau­ly­je par­duo­tu­vės, pro­duk­ci­ją siū­lo skir­tin­gų ša­lių ga­min­to­jai, ama­ti­nin­kai.