Li­ki­mo do­va­na – dar­na šei­mo­je ir mei­lė gy­ve­ni­mui

Uk­mer­gė­je gy­ve­nan­čių Ma­ri­jos ir Vy­tau­to Vi­liū­nų na­muo­se šio­mis die­no­mis ne­ty­la svei­ki­ni­mai. Lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jan­tys, gam­tai at­si­da­vę ir vie­nas ki­tam pa­si­šven­tę su­tuok­ti­niai net gi­mę be­veik tą pa­čią die­ną. „Mė­gau­ja­mės pa­čia di­džiau­sia li­ki­mo do­va­na – mei­le ar­ti­ma­jam ir gy­ve­ni­mui“, – sa­ko jie.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Šią do­va­ną Ma­ri­ja ir Vy­tau­tas sau­go lyg bran­giau­sią tur­tą. Ti­ki­na, jog ki­taip ir ne­ga­lė­tų: at­gy­ve­nus trem­tį, taiks­čiu­sis su ne­pri­tek­liu­mi, sun­kiu dar­bu kū­rus ge­ro­vę, nė pa­gal­vo­ti sau ne­lei­džia, kad ga­li­ma keiks­no­ti nors vie­ną žmo­gui duo­tą die­ną. Ne­gan­dos pra­ei­ty­je ir, anot Ma­ri­jos, rei­kia ver­tin­ti, ką da­bar tu­ri.

Prieš ketverius metus Marytė ir Vytautas Viliūnai, švęsdami auksines vestuves, atnaujino santuokos įžadus.

Marija ir Vytautas susituokė Sibire 1956 metais.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mo­ky­to­jai di­džiuo­tų­si

Ver­tin­ti žmo­giš­ku­mą, pa­rei­gą sau ir ki­tam sa­ko abu bu­vę mo­ky­ti nuo ma­žu­mės. Iš vai­kys­tės – ir prie­der­mė rū­pin­tis ar­ti­mai­siais, bran­gin­ti gim­tą­jį kraš­tą. Tė­viš­kės ir lie­tu­viš­ku­mo te­mos Vy­tau­tui itin svar­bios. Ne­pa­mir­šo ka­dais mo­kyk­lo­je prieš pa­mo­kas ir po jų kar­to­tų mal­dos, skir­tos Die­vui ir Lie­tu­vai, žo­džių. Pri­si­me­na, kai jį, žo­dį „tė­vy­nė“ pa­ra­šiu­sį ma­žą­ja rai­de, auk­lė­to­jas – ka­ri­nin­kas iš­kvie­tė prieš kla­sę. „Il­gai gė­di­no ir ste­bė­jo­si dėl to­kios klai­dos, mo­kė, jog tu­ri­me bū­ti pa­trio­tiš­kes­ni. Vi­sa kla­sė net ver­kė­me – taip mus pa­vei­kė auk­lė­to­jo žo­džiai…“ – nu­klys­ta į pri­si­mi­ni­mus.

Jei mo­ky­to­jas bū­tų ži­no­jęs, kad šią klai­dą Vy­tau­tas iš­pirks su kau­pu… Šian­dien Pa­mū­šio kai­me, Ši­ri­lų gy­ven­vie­tė­je ir ki­to­se Uk­mer­gės ra­jo­no vie­to­vė­se esan­tys kry­žiai, pa­min­kli­niai ak­me­nys, skir­ti Lie­tu­vos par­ti­za­nams, trem­ti­niams, mo­ti­noms, mo­ky­to­jams, – tai V. Vi­liū­no ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu at­si­ra­dęs is­to­ri­nis tur­tas.

Anks­čiau Vy­tau­tas pri­klau­sė trem­ti­nių cho­rui, abu su žmo­na pri­si­dė­jo prie Są­jū­džio veik­los, pri­si­me­na Bal­ti­jos ke­lią. Tik šio­je gy­vo­je gran­di­nė­je juos sky­rė dau­gy­bė žmo­nių, mat Ma­ri­ja į ją sto­jo Len­ki­jo­je, kur tuo me­tu bu­vo iš­vy­ku­si.

Šian­dien kar­tu da­ly­vau­ja Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos veik­lo­je. Gė­les au­gi­nan­ti Uk­mer­gės gė­li­nin­kų drau­gi­jos na­rė Ma­ri­ja su ko­le­gė­mis ne­pa­mirš­ta pa­dė­ti gė­lių prie Lais­vės pa­min­klo vals­ty­bei reikš­min­go­mis pro­go­mis. Be­je, gė­lėms, gam­tai abu ski­ria sa­vo lai­ką. Vy­tau­tas, kaip pats sa­ko, mėgs­ta prie že­me­lės pa­si­tvar­ky­ti, žmo­na pri­žiū­ri ke­le­tą bi­čių šei­mų, sten­gia­si vis iš­tai­ky­ti aki­mir­ką pa­si­gė­rė­ti va­ka­rė­jan­čia die­na ar pa­si­klau­sy­ti lakš­tin­ga­lų…

1930-ai­siais, ku­rie bu­vo pa­skelb­ti ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to Di­džio­jo me­tais, Tau­jė­nų vals­čiu­je gi­męs švie­suo­lis pri­klau­so Vy­tau­tų klu­bui. Jis tu­ri įsi­ren­gęs šiam val­do­vui skir­tą mu­zie­jų, ku­ria­me – pa­veiks­lai, su­ve­ny­rai: jų ne­ma­žai pri­do­va­no­ja apie šį V. Vi­liū­no po­mė­gį ži­nan­tys bi­čiu­liai. Na­muo­se taip pat dau­gy­bė kny­gų apie is­to­ri­ją, par­ti­za­nus: jos – vie­nas mėgs­ta­miau­sių švie­suo­lio už­si­ė­mi­mų.

Va­sa­rio 6-ąją Ma­ry­te vi­sų va­di­na­ma gė­li­nin­kė su­lau­kė 78-ojo gim­ta­die­nio, o Vy­tau­tas va­sa­rio 10-ąją pa­si­ti­ko 80-ties me­tų ju­bi­lie­jų. Ko­vo 31-ąją su­eis 54 me­tai, kai jie ve­dę.

Su­si­pa­ži­no jie­du trem­ties į Si­bi­rą me­tu: pir­mą sy­kį vie­nas ki­tą pa­ma­tė va­žiuo­jant va­go­ne. Si­bi­re ir su­si­tuo­kė. Kar­tu bu­vo leng­viau iš­kęs­ti tė­vy­nės il­ge­sį ir sun­kiai dir­bant ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą.

Po de­vy­ne­rių trem­ties me­tų, 1958-ai­siais, su­grį­žo į Lie­tu­vą. Ku­rį lai­ką Vy­tau­tas dir­bo Uk­mer­gės ke­lių val­dy­bo­je, vė­liau – li­nų fab­ri­ke. Dau­giau­sia lai­ko ir jė­gų ati­duo­ta „Vie­ny­bės“ ga­myk­lai: jo­je vy­ras 25 me­tus dir­bo šli­fuo­to­ju. „Iš tų lai­kų tu­riu tris ta­šes gar­bės raš­tų“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas, ro­dy­da­mas sau­go­mas pa­dė­kas, ap­do­va­no­ji­mus. Dar pa­sa­ko­ja, kad jo triū­sas ir Si­bi­re me­da­liais bu­vo ver­ti­na­mas.

Du de­šimt­me­čius „Vie­ny­bė­je“ dir­bo ir Ma­ri­ja. Ben­dra veik­la su­tuok­ti­nius taip pat sie­jo Uk­mer­gės gė­li­nin­kų drau­gi­jo­je, ku­rio­je mo­te­ris dar­buo­ja­si jau 35 me­tus. V. Vi­liū­nas šiai or­ga­ni­za­ci­jai pen­kio­li­ka me­tų pir­mi­nin­ka­vo. Drau­gi­ja tuo me­tu su­kles­tė­jo. „Tu­rė­jau ge­rą val­dy­bą, o su­ma­nūs ir darbš­tūs mū­sų gė­li­nin­kai ir­gi ne­gai­lė­jo sa­vęs“, – vi­sų nuo­pel­nų gar­bės gė­li­nin­ko var­dą pel­nęs bu­vęs drau­gi­jos va­do­vas ne­pri­si­i­ma.

Tad šeima vi­są­laik bū­da­vo kar­tu: na­muo­se, dar­be, ke­lio­nė­se, ku­rių vi­sų, or­ga­ni­zuo­tų anais lai­kais, da­bar ir ne­be­su­skai­čiuo­tų. „Per vi­są tą lai­ką nė­kart ne­bu­vom rim­tai su­si­py­kę, – abu pri­si­pa­žįs­ta. – Aiš­ku, šven­tų­jų nė­ra, bet ir ki­tiems sa­kom: dėl men­knie­kių ne­rei­kia ar­dy­tis.“

Gra­žiu sa­vo gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiu po­ra da­li­ja­si ir su ki­tais: pir­šlia­vo de­vy­nerio­se ves­tu­vė­se, tu­ri vie­ną krikš­to sū­nų ir še­šias krikš­to duk­ras. Vy­tau­tas – Ma­ry­tės se­sers duk­ros, Lon­do­ne gy­ve­nan­čios gar­sios re­ži­sie­rės Da­lios Ibel­haup­tai­tės, krikš­to tė­tis.

Pa­si­mo­ky­ti iš su­kak­tu­vi­nin­kų ga­li­ma ne tik gra­žaus ben­dra­vi­mo, bet ir op­ti­mis­ti­nio po­žiū­rio, švie­sių min­čių. „Vy­tu­kas kar­tais pa­de­juo­ja: ai, jau se­nat­vė… O aš vi­sa­da sa­kau, kad ne­rei­kia pa­si­duo­ti, ne­ga­li­ma sa­vęs men­kint. Šir­dy dar tik­rai ne su­te­ma, rei­kia džiaug­tis gy­ve­ni­mu“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ji pri­si­pa­žįs­ta ne­su­si­val­dan­ti, kai gir­di nuo­lat dėl vis­ko bė­do­jan­čius žmo­nes. „Daug kas šiais lai­kais tin­gi, ne­dir­ba ir ne­mo­ka gy­ve­ni­mo ver­tin­ti. Jei­gu jiems, taip kaip mums anks­čiau, Si­bi­re rei­kė­tų gy­ven­ti… Juk pli­ki nu­ogi ta­da bu­vom. Grį­žom – nie­kas ne­lau­kė, ki­bom į gy­ve­ni­mą, kru­vi­nom ran­kom ir ko­jom sta­tė­mės“, – apie pa­čių įsi­reng­tus na­mus Dir­vo­nų gat­vė­je, ku­riuos gra­žiai va­di­na „ba­kū­žė­le“, pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Žmo­nai pri­tar­da­mas Vy­tau­tas su aša­ro­mis aky­se pri­si­me­na, jog sė­dant prie Kū­čių sta­lo Si­bi­re vie­nin­te­lės „vai­šės“ bu­vo mal­da, o pa­slap­čia ras­tą duo­nos kąs­nį su­val­gy­da­vo lyg me­dų… „Vis­ko bu­vo – vis­ką iš­ken­tė­jom. Šian­dien gy­ve­ni­mas tik­rai vi­sai ki­toks, ir nė­ra dėl ko de­juo­ti. Kad tik Die­vas svei­ka­tos duo­tų…“ – šyp­so­si abu.