Vaidotė ŠANTARIENĖ
Lietuva prieš aštuonerius metus tapo demokratinių Europos valstybių šeimos nare. Ką reiškiame Europos Sąjungai ir ką ji duoda mums? Apie tai kalbėta Jono Basanavičiaus gimnazijoje vykusioje diskusijoje.
Autorės nuotr. Apie Europos Sąjungą pasakojo žurnalistas Aurimas Perednis ir politologė Monika Kokštaitė.
Susitikimai šia tema rengiami įvairiuose šalies miestuose. Į diskusiją „Ukmergė–Briuselis: 8 metai Europos Sąjungoje“ pakvietė Užsienio reikalų ministerija, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Europos Parlamento informacijos biuras bei komunikacijos agentūra „Gravitas Partners“.
Renginio svečiai – žurnalistas, laidų vedėjas Aurimas Perednis ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventė, doktorantė Monika Kokštaitė.
Susitikimo dalyviams pasakota apie Europos Sąjungą, jos valstybių ekonomiką, bendrijos institucijų veiklą. Diskutuota, ar reikšmingų pokyčių sulaukė Lietuva, vykdydama reikalavimus, įgyvendindama europinėmis lėšomis finansuojamus projektus. Svarstyta, kuo mūsų šalis naudinga bendrijai.
Sąjunga finansinę paramą teikia Lietuvai ir kitoms šalims. Jai, anot svečių, svarbu turėti ne tik ekonomiškai stiprias, išsivysčiusias kaimynes, kuriose būtų galima investuoti, steigti kompanijas. Pasak M. Kokštaitės, Lietuva, kuriai tenka regiono lyderės vaidmuo, prisideda formuojant ES politiką kitose valstybėse.
Klausimų svečiams turėjo diskusijos dalyviai.
Taip pat kalbėta apie Lietuvos laukiantį iššūkį – pirmininkavimą ES Tarybai antrąjį 2013-ųjų pusmetį. Svečiai pasakojo apie ekonomines Graikijos, Ispanijos aktualijas, euro zonos šalių padėtį, Vokietijos, kurios ekonomika yra trečioji pagal dydį pasaulyje, įtaką. Su moksleiviais diskutavo apie tai, ar reikia Lietuvai euro. Anot politologės M. Kokštaitės, įvedus šią valiutą, barjero neliktų užsienio investuotojams.
Nemažai klausimų viešniai turėjo besirengiantieji studijoms. Monika pasakojo apie savo patirtį mokantis, dėstant universitetuose bei dirbant Japonijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Islandijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje… Šiuo metu ji dirba tyrimų centre Italijoje, rūpinasi veikla analizuojant energetiką Danijoje bei rengiant projektus Vokietijoje. Save 25-erių metų vilnietė vadina pasaulio piliete, o Lietuvoje „gyvena“ maždaug savaitę per metus.
Monikos manymu, mūsų šalyje trūksta globalių studijų, atskleidžiančių daugiakultūrės visuomenės normas. Taip pat pasakojo, jog studijos užsienyje, lyginant su Lietuvos universitetais, labiau orientuotos į praktiką.
Įvairiuose pasaulio kampeliuose viešėjusi politologė atskleidė ir skirtingų tautų požiūrį į lietuvius.
Pavyzdžiui, bendraujant su ispanais, šie nuoširdžiai nustebo sužinoję, jog mūsų šalyje egzistuoja tokie dalykai kaip išsilavinimas ir užsienio kalbų mokymasis. Vengrai, pasak pašnekovės, net nežino, kur toji Lietuva. „Islandijoje netgi kavinėse lietuviškai nekalbėjom. Žmogžudys, padegėjas, plėšikas – toks lietuvio įvaizdis šioje šalyje“, – sakė ji…
O štai Londone, kur mūsiškių itin gausu, jie turi gerą vardą. Daug išsilavinusių lietuvių, vertinamų specialistų, dirba technologijų, kitose srityse.