Kūrybiniai sumanymai gimsta Miegučiuose

Va­sa­rą Lie­tu­vos kai­mai at­gy­ja. Vien­kie­miuo­se ir mies­te­lių so­dy­bo­se su­kle­ga čia po­il­siau­jan­tys mies­tie­čiai. Kiek­vie­ną va­sa­rą Mie­gu­čiuo­se va­sa­ro­ja ir vil­nie­tis res­tau­ra­to­rius, kal­vis Juo­zas Ši­mo­nis.

 

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

08-12-1_straipsnio_nuotr

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Juo­zas Ši­mo­nis: „Sa­vo so­dy­bo­je at­si­gau­nu…“

53 me­tų vy­ras sa­ko so­dy­bą Mie­gu­čiuo­se nu­si­pir­kęs ne šiaip sau. Šios apy­lin­kė­se – jo gim­ti­nė, čia jis at­gy­ja, čia gims­ta ge­riau­si kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai.

Pa­ti so­dy­ba – taip pat šei­mi­nin­ko kū­ry­bos vai­sius: pir­ko ją ap­leis­tą, su vi­sai su­griu­vu­siu ūki­niu pa­sta­tu. Res­tau­ra­vo, pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui, pa­puo­šė kop­lyt­stul­piu. Pa­grin­di­nius so­dy­bos res­tau­ra­vi­mo mo­men­tus įam­ži­no nuo­trau­ko­se…

Juo­zas Ši­mo­nis – la­bai daž­nas sve­čias ne tik Mie­gu­čiuo­se, bet ir Uk­mer­gės mies­to šven­tė­se. Kal­vis sa­vo dir­bi­niais pre­kiau­ja įvai­rio­se Lie­tu­vos mu­gė­se. Ka­dan­gi jų me­tu pats dar ir grie­žia akor­de­o­nu bei mie­lai ben­drau­ja su mu­gių lan­ky­to­jais, sa­ko pre­ky­ba vi­sa­da lie­kantis pa­ten­kin­tas.

Sos­ti­nės liau­dies mu­zi­kos an­sam­bly­je „Vil­nis“ gro­jan­čiam J. Ši­mo­niui ben­drau­ti ir su klau­sy­to­jais, ir su pir­kė­jais – di­de­lis ma­lo­nu­mas. Di­de­lis ma­lo­nu­mas ir pa­si­tik­ti sve­čius sa­vo so­dy­bo­je Mie­gu­čiuo­se. „Sve­čias į na­mus – Die­vas į na­mus“, – sa­ko Še­šuo­lių ben­druo­me­nę sa­va lai­kan­tis vy­ras.

Ne men­kes­nė už kal­vys­tę jo duon­da­vė yra ir res­tau­ra­ci­ja. Dau­giau nei ket­vir­tį am­žiaus res­tau­ruo­ja įvai­rius me­ta­lo dir­bi­nius.

J. Ši­mo­nio ran­kos lie­tė­si prie Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­ros sie­ty­nų. Dar so­viet­me­čiu sie­ty­nus jis kū­rė ir Bal­ta­ru­si­jos va­do­vų už­sa­ky­mu, jais pa­puoš­ta Ry­gos fil­har­mo­ni­ja. Pri­si­me­na – anuo­met sa­vo kū­ri­nius tek­da­vo pa­čiam ir ly­dė­ti iki už­sa­ko­vų, da­ly­vau­ti juos ka­bi­nant.

Res­tau­ra­ci­jai rei­kia ne­ma­žai che­mi­jos ži­nių. J. Ši­mo­nis ap­gai­les­tau­ja, kad šiuo me­tu res­tau­ra­ci­ja jau­ni žmo­nės ne­si­do­mi. To­kius sa­vo ama­to ži­no­vus ant pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti

O kal­vys­tė ir šiais lai­kais po­pu­lia­ri tarp me­ni­nin­kų. Pa­klau­siau­si už­sa­ky­mai? Pir­ties ar ži­di­nio kū­re­ni­mui rei­ka­lin­gi reik­me­nys, įvai­rūs de­ko­ra­ty­vi­niai ak­cen­tai, pa­ka­bos. Da­bar la­bai po­pu­lia­rūs vo­ra­tin­kliuo­se tū­nan­tys me­ta­li­niai vo­rai.

Vy­ras va­do­vau­ja­si fi­lo­so­fi­ja – lai­mę ne­ša ne pi­ni­gai. Ne­bū­si lai­min­gas te­gal­vo­da­mas, kaip už sa­vo dar­bą dau­giau pi­ni­gų gau­ti. Di­džiau­sią ma­lo­nu­mą tei­kia ne pa­gal iš­skai­čia­vi­mus at­lik­tas dar­bas. An­tai vien­kie­my­je mo­čiu­tė sie­lo­jo­si, kad bai­gia su­pū­ti prie so­dy­bos sto­vin­tis kry­žius. „At­si­ve­žiau me­die­nos ir tą kry­žių su­tai­siau“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, įsi­ti­ki­nęs, kad už to­kį dar­bą nie­kaip pi­ni­gų pri­im­ti ne­ga­lė­tų.

J. Ši­mo­nio gim­ti­nė – Še­šuo­lių se­niū­ni­jo­je Ku­zi­lų kai­mo so­dy­ba. Čia au­go ke­tu­ri bro­liai ir se­suo. De­ja, tė­vai la­bai anks­ti mi­rė, pa­lik­da­mi vai­kus naš­lai­čius. Juo­zui tuo­met bu­vo dvy­li­ka, jau­niau­siai se­su­tei – vos pen­ke­ri. Bro­liai Jo­nas ir Sta­sys bu­vo pa­im­ti į in­ter­na­tą, se­se­rį Zi­tą įsi­duk­ri­no. Vy­res­nie­ji pa­tys ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą, įgi­jo spe­cia­ly­bes.

Lig šiol re­mia­si vie­nas į ki­to pe­tį. Su vy­res­niuo­ju Pet­ru, puo­se­lė­jan­čiu tė­vų so­dy­bą, Juo­zas da­ly­vau­ja mu­gė­se, pa­ro­do­se. Tvir­tus ry­šius pa­lai­kan­ti šei­ma daž­nai su­si­tin­ka, tu­ri daug ben­dra.

Ku­rian­tis, daug meist­rau­jan­tis, sa­vo ran­kų dar­bu na­mus puo­šian­tis J. Ši­mo­nis pri­si­pa­žįs­ta nuo sun­kaus kal­vio dar­bo kar­tais be­si­jau­čian­tis pa­var­gęs. Tuo­met pa­si­ne­ria į vi­sai ki­to­kią – leng­vą ta­ry­tum spar­nai kū­ry­bą ir sa­ve at­ran­da po­ezi­jos po­smuo­se…

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *