Kovoje dėl algų – ir grasinimai, ir gedulas

Bu­vę ben­dro­vės „Izo­ba­ra“ dar­buo­to­jai pra­ra­do vi­sas vil­tis at­gau­ti ne­su­mo­kė­tą už­dar­bį. Mies­to gat­ves tvar­kan­čios mo­te­rys sa­ko ne­be­tu­rin­čios už ką pra­gy­ven­ti ir klimps­tan­čios į sko­las. Penk­ta­die­nį prie „Izo­ba­ros“ jos sa­vo pi­ni­gus… „pa­lai­do­jo“.

 

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

09-11-3_straipsnio_1_nuotr

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Daug sykių bandžiusios atgauti savo pinigus, buvusios „Izo­ba­ros“  darbuotojos ir šį kartą liko be nieko.

Nuo ru­dens gat­vių šva­ri­ni­mo pa­slau­gas pra­dė­jus teik­ti įmo­nei „Uk­mer­gės pa­slau­ga“, į ją per­ėjo ir „Izo­ba­ros“ dar­buo­to­jos. Ta­čiau tuo jų at­ly­gi­ni­mų is­to­ri­ja ne­si­bai­gė.

Mo­te­rys pa­sa­ko­jo ne­pa­vy­dė­ti­no­je pa­dė­ty­je bu­vu­sios ko­ne pus­me­tį. Ži­no­ju­sios apie pras­tą įmo­nės fi­nan­si­nę si­tu­a­ci­ją, ta­čiau rei­ka­lai esą dar la­biau pa­blo­gė­jo, pa­si­kei­tus jos šei­mi­nin­kams.

„Nors pi­ni­gų ir ta­da trū­ko, se­nes­ni sa­vi­nin­kai vis tiek mo­kė­da­vo, bu­vo ga­li­ma žmo­niš­kai su­si­tar­ti. O po nau­jų me­tų, ga­li­ma sa­ky­ti, sa­vo at­ly­gi­ni­mų vi­sai ne­be­ma­tėm. Se­niū­ni­ja pi­ni­gus ben­dro­vei lai­ku per­ves­da­vo, bet ji su mu­mis neat­si­skai­ty­da­vo. Po ke­tu­rias­de­šimt, šim­tą, du šim­tus li­tų per mė­ne­sį pa­tru­pin­da­vo…“ – lie­jo nuos­kau­das dar­buo­to­jos.

 

09-11-3_straipsnio_2_nuotr

To­kiu bū­du gat­vių tvar­ky­to­jos pa­lai­do­jo vil­tį at­gau­ti sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus.


Sa­vo bė­das iš­sa­kė sa­vi­val­dy­bės va­do­vams, krei­pė­si į dar­bo ins­pek­ci­ją, ku­ri „Izo­ba­ro­je“ nu­sta­tė Dar­bo ko­dek­so pa­žei­di­mų dėl dar­bo už­mo­kes­čio mo­kė­ji­mo tvar­kos. Pra­dė­ju­s ieš­ko­ti pa­gal­bos, ne­sle­pia su­lau­ku­sios pri­mi­ni­mų ne­lip­ti aukš­čiau gal­vos, ant­raip ga­li tek­ti gai­lė­tis vi­są gy­ve­ni­mą…

Pa­si­kei­tus mies­to tvark­da­riams, at­si­ra­do ga­li­my­bė pa­keis­ti dar­bo­vie­tę. Mo­te­rys sa­ko iš­ėji­mo iš dar­bo pa­reiš­ki­muo­se no­rė­ju­sios ak­cen­tuo­ti dar­buo­to­jų at­žvil­giu pa­da­ry­tus pa­žei­di­mus. Ta­čiau joms bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ši­taip nie­kas ne­bus for­mi­na­ma. Be­li­ko su­tik­ti iš­ei­ti sa­vo no­ru.

Penk­ta­die­nį vi­dur­die­nį į „Izo­ba­rą“ bu­vu­sios dar­buo­to­jos ne­be pir­mą kar­tą su­si­rin­ko rei­ka­lau­ti ne­su­mo­kė­tų al­gų bei pa­žy­mų apie su­si­da­riu­sias sko­las. Pi­ni­gų tei­gia visai ne­ga­vu­sios už tris mė­ne­sius – bir­že­lį, lie­pą, rug­pjū­tį, taip pat ne­su­mo­kė­ti atos­to­gi­niai už per­nai ir šiuos me­tus.

„Gir­dė­jom apie įmo­nės sko­las, areš­tuo­tas są­skai­tas. Bet mums ža­dė­jo pi­ni­gus ati­duo­ti iki rug­sė­jo 1 die­nos – nuo ta­da čia ne­be­dir­bam. Sa­kė – su­mo­kė­sim, tik iš­ei­kit sa­vo no­ru… Bū­tų šim­tas li­tų – ir tai gai­la, o mū­sų – vie­nuo­li­ka, ir kiek­vie­nai sko­lin­gi maž­daug 3000 li­tų“, – pik­ti­no­si jos.

Guo­dė­si ne­be­iš­ma­nan­čios, kaip iš­si­lai­ky­ti, su­mo­kė­ti mo­kes­čius ir grą­žin­ti sko­las: „Kiek kar­tų pra­šėm sa­vo pi­ni­gų, bet jie ki­še­nes ver­čia – nė­ra… O mes – tur­tin­giau­sios? Ko­dėl da­bar tas al­gas tu­rim pa­do­va­not?“

Mo­te­rys tą­dien no­rė­ju­sios dar sy­kį pa­si­kal­bė­ti su bu­vu­siais va­do­vais. Ta­čiau „Izo­ba­ros“ sek­re­to­rė jas in­for­ma­vo, jog vi­si iš­vy­kę į Vil­nių.

Jos sa­ko nebe­si­ste­bin­čios, kad ir vėl nie­ko ne­pe­šė: „At­ei­sim pir­ma­die­nį – ir ta­da nie­ko ne­bus. Jau n kar­tų ėjom, ir nieks ne­pa­si­ro­do. Kam mus kaip šu­nis vai­ky­ti? Ne­duo­da nei pi­ni­gų, nei pa­žy­mų – tai be­vil­tiš­ka…“

Nu­jaus­da­mos to­kią sa­vo vi­zi­to baig­tį, at­si­ne­šė gė­lių krep­še­lį, ku­rį vė­liau pa­sta­tė ša­lia įmo­nės pa­sta­to ir už­de­gė žva­ke­les. Ši­taip sa­ko pa­lai­do­ju­sios sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus, ku­riems pa­lin­kė­jo il­sė­tis ra­my­bė­je… „Da­bar ei­sim už­pirk­ti mi­šių, o pas­kui – ge­du­lin­gi pie­tūs…“ – liūd­nai juo­ka­vo mo­te­rys.

Jų ma­ny­mu, iš­bris­ti iš šios ak­la­vie­tės ga­li pa­dė­ti tik teis­mas.

Pa­pra­šy­tas pa­ko­men­tuo­ti esa­mą si­tu­a­ci­ją ir tai, ar bu­vu­sios dar­buo­to­jos dar ga­li ti­kė­tis at­gau­ti at­ly­gi­ni­mus, „Izo­ba­ros“ ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Gvi­das Grin­kas ne­bu­vo kal­bus. Sa­kė tu­rįs kar­čios pa­tir­ties dėl ben­dra­vi­mo su žur­na­lis­tais, to­dėl dar penk­ta­die­nį pa­ža­dė­jo pa­teik­ti at­sa­ky­mą su są­ly­ga, kad nė vie­nas žo­dis ne­bus iš­krai­py­tas.

Ta­čiau sa­vo pa­ža­do ben­dro­vės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas ne­iš­pil­dė. Pir­ma­die­nį ry­te jis bu­vo ap­skri­tai ne­pa­sie­kia­mas.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *