Kovo 11-oji – kartų aide

Li­na SUKACKIENĖ

Ka­len­do­riu­je dvi žy­mias da­tas – Va­sa­rio 16-ąją ir Ko­vo 11-ąją ski­ria tik 24 die­nos. Ta­čiau tarp tų die­nų yra 72 me­tų vals­ty­bės gy­ve­ni­mas. Ki­taip ta­riant – tri­jų Lie­tu­vos kar­tų iš­gy­ve­ni­mas, pra­ra­di­mai ir per­ga­lės.

Pir­miau­sia – apie sa­vo kar­tą: vi­sus,  su­lau­ku­sius pen­kias­de­šim­ties.

Gi­mę ir au­gę so­viet­me­čiu, vel­tui iš­moks­lin­ti, nu­sta­ty­ta tvar­ka įdar­bin­ti, kū­rė­me sa­vo gy­ve­ni­mus. Mus la­bai do­mi­no gy­ve­ni­mas už sie­nos. Ko­kia lai­mė bu­vo ne­šio­tis iš Len­ki­jos par­vež­tą plas­ti­kos mai­še­lį su ABBOS ar ki­tos gru­pės at­vaiz­du. Lie­tu­vai­čiai mo­kė­jo kur­ti ir puo­se­lė­ti gro­žį, my­lė­jo sa­vo Tė­vų že­mę, do­mė­jo­si jos tik­rą­ja is­to­ri­ja.

Dė­kin­ga li­ki­mui už du di­de­lius ma­no gy­ve­ni­me švie­sios at­min­ties vy­rus – sa­vo nuo­sta­bų se­ne­lį Juo­zą Kli­mą (1897–1976) ir Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to do­cen­tą Jo­ną Ki­sie­lių, mū­sų gru­pės va­do­vą, ku­rie ma­ne jau­nys­tės me­tais mo­kė B. Braz­džio­nio ei­lių:

Bal­tas bal­tas, kaip vyš­nios vir­šū­nė,

Žyd­ro vei­do, kaip žyd­ras dan­gus,

Kaip vė­lė, kaip vė­lė ne­ma­rū­nė

Per pa­sau­lį ke­liau­ja žmo­gus…

Su­sės­da­vo­me va­ka­rais na­muo­se su se­ne­liu, mo­kė­ju­siu ke­tu­rias kal­bas, dis­ku­tuo­da­vo­me. Džiau­giuo­si, kad esu iš­sau­go­ju­si ke­le­tą se­ne­lio daik­tų: ži­bin­tą, pa­pras­tą kai­mo „fa­no­rių“, ku­riuo pa­si­švies­da­mas jis kai­my­nams ir sa­vo vai­kams skai­ty­da­vo laik­raš­čius ir kny­gas. Ir sie­tą, ku­riuo sė­da­vo sa­vo lau­kus Ig­na­li­nos že­mė­je.

Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, kiek­vie­no žmo­gaus as­me­ny­bės su­si­for­ma­vi­mui, jo ver­ty­bių iš­pa­ži­ni­mui ir puo­se­lė­ji­mui bū­ti­na pro­tė­vių stip­ry­bės dva­sia, tė­vų iš­min­tis ir au­to­ri­te­tų pa­si­rin­ki­mas.

Da­bar apie sa­vo vai­kų kar­tą. Į Ko­vo 11-ąją mes at­ėjo­me ke­tu­rie­se: mes su vy­ru ir du mū­sų vai­kai. To­kių šei­mų – di­džio­ji Lie­tu­vos da­lis.

Sto­vė­jo­me vi­si ke­tu­ri Bal­ti­jos ke­ly­je prie sa­vo na­mų Uk­mer­gės greit­ke­ly­je, pri­kvie­tę drau­gų ir gi­mi­nai­čių iš vi­sos Lie­tu­vos. Va­ži­nė­jo­me į mi­tin­gus, di­džia­vo­mės, kad pa­vel­dė­jo­me di­džiu­lius dva­si­nio gy­ve­ni­mo už­tai­sus – mei­lę lie­tu­viš­kai dai­nai, sa­vo Tė­vų že­mei.

Ko­dėl šian­dien mū­sų vai­kų kla­sės ir stu­di­jų drau­gų dau­giau nei pu­sės ne­be­li­ko Lie­tu­vo­je? Ar ga­li­me da­bar­ti­nės dvi kar­tos – mes ir mū­sų vai­kai – iš­tai­sy­ti pa­da­ry­tas klai­das ir su­si­vie­ny­ti gy­vy­biš­kai svar­biai ko­vai dėl švie­sios Lie­tu­vos at­ei­ties?

22 me­tai at­kur­tai vals­ty­bei – jau­nas am­žius. Svar­bu kiek­vie­nam iš mū­sų su­vok­ti, kad kiek­vie­na die­na žmo­gaus gy­ve­ni­me, pa­žen­klin­ta mei­le, at­sa­ko­my­be ir pa­trio­tiz­mu, yra sėk­mės ga­ran­tas.

La­bai skau­du, kad to­kios ma­žy­tės, uni­ka­lios Lie­tu­vos že­mė­je šian­dien tiek pur­vo po­li­ti­ko­je, tiek ne­lai­min­gų ir pa­mes­tų vai­kų, bui­ti­nį smur­tą pa­ti­rian­čių mo­te­rų. Ir tiek daug po­nų, tu­rin­čių as­me­ni­nių am­bi­ci­jų bet ko­kia kai­na bū­ti reikš­min­giems…

Au­ga anū­kų kar­ta. Mū­sų trys ąžuo­liu­kai Na­tas ir Lau­ry­nas, No­jus dai­nuo­ja:

Ža­liam so­de, ža­liam so­de

La­pe­liai ža­liuo­ja.

Tai ne la­pai la­pu­tai­čiai,

Tai ber­nai­čiai – lie­tu­vai­čiai.

Ma­žo­ji Au­rė­ja dar tik klau­so­si ir šyp­so­si. Pa­tin­ka jai ber­niu­kų dai­na.

So­das, pa­so­din­tas mū­sų, tė­vų ir se­ne­lių Tė­vy­nės Lie­tu­vos že­mė­je, tvir­tai įlei­dęs šak­nis sau­gos iš­min­tį at­ei­ties kar­toms, kar­tos  mū­sų iš­jaus­tų dai­nų ai­dą.

{jcomments off}