Koją gali pakišti per didelė meilė

Ke­lių sa­vai­čių se­nu­mo įvy­kis, kuo­met po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai nu­šo­vė žmo­nes pul­di­nė­jan­tį sa­vo pa­čių dre­suo­tą avi­ga­nį, pa­ska­ti­no pa­si­do­mė­ti šu­nų dre­sa­vi­mu. Kaip mo­ky­ti sa­vo au­gin­ti­nį, kad jis ne­at­si­dur­tų pa­na­šio­je si­tu­a­ci­jo­je?

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Sta­sio Ba­raus­ko juo­da­sis ru­sų ter­je­ras Olis pa­klus­niai vyk­do vi­sas šei­mi­nin­ko ko­man­das.

Uk­mer­gės ki­no­lo­gų drau­gi­jos pre­zi­den­tas Sta­sys Ba­raus­kas  dau­giau kaip 15 me­tų dre­suo­ja įvai­rių veis­lių šu­nis. Prieš de­šimt­me­tį mies­te jis bu­vo įkū­ręs šu­nų dre­sa­vi­mo mo­kyk­lą. Da­bar ke­tur­ko­jus pa­klus­nu­mo ir man­da­gu­mo mo­ko tik in­di­vi­du­a­liai, šei­mi­nin­kų na­muo­se.

Šiuo me­tu na­muo­se lan­ko aš­tuo­nis įvai­raus am­žiaus ir veis­lių šu­nis. Jiems ir jų au­gin­ti­niams pra­ve­da iki sep­ty­nių pa­mo­kė­lių, ta­čiau ma­no, kad re­a­liai reik­tų šu­nį dre­suo­ti ge­ro­kai il­giau. Tie­siog šei­mi­nin­kams ne vi­sa­da už­ten­ka kan­try­bės.

Koks svar­biau­sias dre­sa­vi­mo tiks­las? Iš­mo­ky­ti pa­klus­nu­mo.

Ki­no­lo­gas iš­mo­ko šei­mi­nin­ką įvai­rių ko­man­dų, o šu­nį pri­ver­čia jas vyk­dy­ti.

Apie šu­nis la­bai daug iš­ma­nan­tis S. Ba­raus­kas sa­ko, kad pa­pras­tai šu­nys jo klau­so. Ir net bū­na daug pa­klus­nes­ni nei sa­vo šei­mi­nin­kui. Di­džiau­sia klai­da, ku­rią da­ro ke­tur­ko­jų šei­mi­nin­kai dre­suo­da­mi au­gin­ti­nius, – gy­vū­no le­pi­ni­mas, griež­tu­mo sto­ka ar tie­siog – per di­de­lė mei­lė. Dre­suo­to­jas ne­ga­li bū­ti žiau­rus gy­vū­nui, ta­čiau pri­va­lo bū­ti jam griež­tas. Au­gin­ti­nius le­pin­ti įpra­tę žmo­nės ne vi­sa­da tai su­vo­kia.

Tarp da­bar­ti­nių S. Ba­raus­ko mo­ki­nių – vo­kie­čių avi­ga­niai, la­bai re­tas Lie­tu­vo­je Ti­be­to mas­ti­fas, lab­ra­do­ras ir ki­tų veis­lių šu­nys. Dau­giau­sia – stam­bes­ni.

Pa­šne­ko­vas sa­ko: „Kaip ir vai­kams, ke­tur­ko­jams yra ir tin­ka­miau­sias, ir vi­sai ne­pa­lan­kus lai­kas auk­lė­ji­mui“.

Ge­riau­sia pra­dė­ti dre­suo­ti pu­sės me­tų šu­nis. Su vy­res­niais teks pa­dir­bė­ti il­giau ir daug griež­čiau.

Svar­biau­sia, au­gi­nant stam­bios veis­lės šu­nį, yra tai, kad jis bū­tų pa­klus­nus, ne­ag­re­sy­vus ir net po mies­tą su juo ga­lė­tum vaikš­ti­nė­ti be rū­pes­čių, ne­ri­zi­kuo­jant, kad jis ga­li ką nors už­pul­ti.

Kas gi tuo­met, S. Ba­raus­ko ma­ny­mu, nu­ti­ko po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų Nai­dai, kad ši, bū­da­ma dre­suo­ta, iš­bė­gu­si iš ap­tva­ro pra­dė­jo gąs­din­ti pra­ei­vius? Pa­šne­ko­vas sa­ko tą avi­ga­nį ge­rai ži­no­jęs ir yra įsi­ti­ki­nęs, kad jis bu­vo sil­pnos psi­chi­kos. Taip jau nu­tin­ka: ne vi­sų ke­tur­ko­jų psi­chi­ka yra stip­ri.

Pa­si­tai­ko, kad gy­vū­no psi­chi­ką pa­ga­di­na pats jo šei­mi­nin­kas, jau­ną šu­nį pra­dė­da­mas mo­ky­ti ag­re­si­jos. To da­ry­ti jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma, nes vė­liau su gy­vū­nu „su­si­kal­bė­ti“ taps ne­įma­no­ma – jis už­augs tik­ru ko­vi­niu žvė­ri­mi.

Ar pats ki­no­lo­gas su­lau­kia pra­šy­mų iš­mo­ky­ti šu­nį ag­re­si­jos? Su­lau­kia. Ta­čiau to nie­kad ne­da­ro.

Ką gal­vo­ja apie šei­mi­nin­kus, ku­rie sa­vo gy­vū­nams lei­džia la­bai daug: mie­go­ti vie­no­je lo­vo­je, šo­ki­nė­ti iš džiaugs­mo ir net im­ti mais­tą nuo sta­lo? Kai ku­rie žmo­nės ta­me ne­ma­to jo­kios pro­ble­mos. O jei pa­tin­ka šei­mi­nin­kui, kas gi ki­tas ga­li re­gu­liuo­ti jo ir gy­vū­no san­ty­kius?

Pen­kis šu­nis sa­vo na­muo­se au­gi­nan­tis S. Ba­raus­kas pri­si­pa­žįs­ta, kad vie­nas jo pa­ties au­gin­ti­nis mie­ga lo­vo­je. Nuo eu­ta­na­zi­jos be­veik sep­ty­nerių me­tų šu­niu­ką iš­gel­bė­jęs pa­šne­ko­vas sa­ko, bu­vę jau vė­lu keis­ti gy­vū­nė­lio po­mė­gius. Anks­tes­nio­ji jo šei­mi­nin­kė šu­ny­tį la­bai jau le­pi­no…

Ko­kia di­džiau­sia klai­da, ku­rią da­ro šu­nį auk­lė­ti ban­dan­tys šei­mi­nin­kai? Pa­si­ro­do, tai baus­mė už kaž­ka­da pa­da­ry­tą nu­si­žen­gi­mą. Par­ei­na na­mo šei­mi­nin­kas ir pa­ma­to, kad šu­ne­lis kam­pe pri­kro­vęs krū­ve­lę. Puo­la bar­ti be­si­džiau­gian­tį, prie du­rų pa­si­tik­ti at­bė­gu­sį au­gin­ti­nį. Ta­čiau, vi­sai be rei­ka­lo: jei ne­pa­ba­rei tuoj pat po „nu­si­kal­ti­mo“, vė­liau to da­ry­ti ne­rei­kia. Šuo tik­rai ne­su­pras ir jau­sis su­tri­kęs.

Ar yra šu­nų veis­lių, ku­rios la­bai pra­stai pa­si­duo­da dre­sa­vi­mui? S. Ba­raus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad ko­man­dų ir pa­klus­nu­mo ga­li­ma iš­mo­ky­ti kiek­vie­nos veis­lės šu­nį. Nors dau­ge­liui at­ro­do, kad leng­viau­siai dre­sū­rai pa­si­duo­da vo­kie­čių avi­ga­niai, pa­šne­ko­vas taip ne­ma­no. Jis pa­ste­bi, kad di­des­nės įta­kos nei veis­lė dre­sa­vi­me tu­ri tai, ar dre­suo­ti bu­vo šu­ne­lio tė­vai. O, pa­vyz­džiui, cir­ke tik­rus su­ma­nu­mo ir pa­klus­nu­mo ste­buk­lus ro­do de­ko­ra­ty­vi­niai šu­ne­liai ar pa­pras­čiau­si kiem­sar­giu­kai.