Kelionė pėsčiomis iš Vilniaus truko pusantros paros

Kaip ma­no­te, ko­kia bū­tų jū­sų ke­lio­nė na­mo po sos­ti­nė­je at­lik­tos gal­vos ope­ra­ci­jos? Tik­riau­siai au­to­mo­bi­liu par­vež­tų na­miš­kiai ar gi­mi­nės. Blo­giau­siu at­ve­ju na­mo par­vyk­tu­mė­te au­to­bu­su. Al­gir­das Šid­laus­kas po rim­tos gal­vos ope­ra­ci­jos ir  in­ten­sy­vaus gy­dy­mo na­mo į At­ko­čius par­ke­lia­vo pės­čias. Iš sos­ti­nės jis kul­nia­vo pus­an­tros pa­ros.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Algirdą Šidlauską sostinės medikai po operacijos namo išleido pėsčią.

Dėl to, kad lyg šuo be li­to ki­še­nė­je ir net be dra­bu­žių bu­vo iš­stum­tas iš li­go­ni­nės, Al­gir­das Šid­laus­kas nie­kam skun­dų ne­ra­šys. Žmo­gus ne­iš­mo­ko nie­kie­no er­zin­ti nei skun­dais, nei pra­šy­mais.Vai­kų na­muo­se už­au­gęs, nei sa­vo šei­mos, nei nuo­sa­vo kam­po ne­tu­rin­tis 48 me­tų vy­ras yra įpra­tęs  pri­im­ti tik tai, kas jam duo­da­ma, bet, gink Die­ve, ne­pra­šy­ti.

Ta­čiau sa­ko, kad dėl to, jog ne­se­niai iš­ope­ruo­tam te­ko kul­niuo­ti na­mo apie 80 ki­lo­met­rų, šir­dį la­bai skau­da.

Nie­ko ne­pri­si­me­na

Kaip at­si­dū­rė Vil­niaus grei­to­sios pa­gal­bos uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je, Al­gir­das Šid­laus­kas ne­pri­si­me­na. Vie­nas kai­mie­tis ko­vo 21 die­ną jį ra­do gu­lin­tį pie­vos grio­vy­je. Bu­vo leis­gy­vis, pra­ra­dęs są­mo­nę, su di­džiu­le žaiz­da pa­kau­šy­je.

Su­ša­lu­sį, per­mir­ku­sį vy­rą me­di­kai nu­ga­be­no į li­go­ni­nę. Trau­ma pa­si­ro­dė be­san­ti rim­ta, tad te­ko li­go­nį ga­ben­ti į Vil­niaus grei­to­sios pa­gal­bos uni­ver­si­te­ti­nę li­go­ni­nę. Ten jam bu­vo at­lik­ta kau­ko­lės ope­ra­ci­ja. Iš do­ku­men­tų ma­ty­ti, kad kau­ko­lės trū­ki­mas sie­kė net 4 cen­ti­met­rus. Gy­dy­mas bu­vo ga­na sėk­min­gas. Po aš­tuo­nių die­nų me­di­kai vy­rą iš­ra­šė na­mo.

„Ar jūs sa­kė­te, kad ne­tu­ri­te nė li­to ir kad nė­ra, kas jus iš li­go­ni­nės par­vež­tų na­mo?“ – tei­rau­juo­si vy­ro. „O tai kaip­gi, sa­kiau, kad ne­tu­riu. Ko pa­pra­šy­ti, kad ne­tu­riu pi­ni­gų“, – tvir­ti­na žmo­gus. Ro­dy­da­mas sa­vo ba­tus, striu­kę, megz­ti­nį, sa­ko, kad vi­sa tai – ge­ros mo­ters jam do­va­no­ti rū­bai. Jei ne jie, tik­riau­siai bū­tų iš­mes­tas iš li­go­ni­nės dar ir pli­kas.

Šla­pi rū­bai, ku­riais vil­kė­da­mas jis bu­vo nu­ga­ben­tas į Vil­nių, anot Al­gir­do, bu­vo su­grūs­ti į mai­šą, nu­mes­ti ir su­pe­lė­ję. Nie­kas ne­pa­si­var­gi­no jų iš­džio­vin­ti. Slau­gė to­kius juos at­ki­šo iš li­go­ni­nės na­mo iš­ra­šy­tam uk­mer­giš­kiui.

Dra­bu­žius su­pū­dė

Pa­ma­tęs, kad sa­vo dra­bu­žių vilk­tis tie­siog ne­įma­no­ma, žmo­gus pa­si­guo­dė vie­no­je pa­la­to­je gu­lė­ju­sio vai­ki­nu­ko ma­mai. Ši bu­vo gai­les­tin­ga ir la­bai su­pra­tin­ga – at­ne­šė sa­vo sū­naus dra­bu­žius ir ba­tus.

Rū­bais ap­do­va­no­tas A. Šid­laus­kas dar kar­tą pa­ty­rė sve­ti­mų žmo­nių jaut­ru­mą, kai šie dy­kai pa­ve­žė­jo jį iki pat Vil­niaus pa­kraš­čio. At­si­svei­ki­no ir pa­lei­do vil­da­mie­si, kad že­mė­je yra ir dau­giau ge­rų žmo­nių, kad kas nors su­stos ir pa­vė­žės žmo­gų iki Uk­mer­gės. Ta­čiau ran­ka mo­jan­čio barz­do­to pa­ke­lei­vio su pleist­ru už­lip­dy­ta gal­va nie­kas vež­ti ne­no­rė­jo.

Al­gir­das sa­kė il­gai ban­dęs su­stab­dy­ti ma­ši­ną. Vel­tui. Nie­kas ne­sto­jo. Pra­ra­dęs vil­tį ir su­ša­lęs, į Uk­mer­gę jis pa­trau­kė pės­čias. Pri­ėjęs au­to­bu­sų sto­te­lę vis su­sto­da­vo pail­sė­ti, o pa­sė­dė­jęs vėl ei­da­vo.

Lie­pė ei­ti žo­le

Ne­to­li Mai­šia­ga­los uk­mer­giš­kį su­stab­dė po­li­ci­jos pa­tru­liai. Api­ba­rė, kam ei­na au­to­ma­gist­ra­lės ša­li­ke­le. Sa­kė, kad ne­ga­li­ma, kad tu­ri ei­ti žo­le. „Ar sa­kė­te, kad ne­tu­ri­te pi­ni­gų ir ne­ga­li­te par­si­ras­ti į Uk­mer­gę“, – nie­kaip ne­ga­liu pa­ti­kė­ti vy­ro pa­sa­ko­ji­mu. Šis ti­ki­na, kad pa­rei­gū­nams trum­pai pa­pa­sa­ko­jęs, kas jam nu­ti­ko, šie tik lie­pė ei­ti žo­le ir nu­va­žia­vo.

„Kol jie ma­ne ma­tė, klau­siau, bet pas­kui vėl ėjau as­fal­tu“, – pa­sa­ko­jo Al­gir­das. Ti­ki­na iš sos­ti­nės į At­ko­čius pė­di­nęs pus­an­tros pa­ros – nie­kur ne­mie­go­jęs, ir net il­gai ne­sė­dė­jęs, nes bu­vę la­bai šal­ta. Do­va­no­ti spor­ti­niai ba­te­liai bu­vę la­bai pa­to­gūs, žaiz­dų ir pūs­lių ne­pri­spau­dęs, tik ko­jas bai­siai gė­lė.

Tik­riau­siai vy­ras nie­kam apie sa­vo ke­lio­nę pats ne­pra­si­tar­tų, jei jo at­si­tik­ti­nai ne­bū­tų pa­ži­nu­si vie­na At­ko­čių me­di­kė. Kaip tik tą die­ną ji va­žia­vo į Vil­nių. Va­žiuo­jant link sos­ti­nės au­to­ma­gist­ra­lė­je ties Krikš­tė­nais šmės­te­lė­jo ke­liau­jan­tis ma­ty­tas žmo­gus. Su­grį­žu­si na­mo, va­ka­re tą pa­tį žmo­gų su­ti­ko jau At­ko­čiuo­se. Pa­si­tei­ra­vo, ar tik ne jį ma­tė ties Krikš­tė­nais. Šis pa­tvir­ti­no ir pa­si­guo­dė iš Vil­niaus na­mo ke­lia­vęs pės­čio­mis.

Pa­gal­bos ne­pra­šo

„Nie­kaip ne­su­pran­tu, kaip ga­li bū­ti  žmo­nės to­kie abe­jin­gi, juk li­go­ni­nės dar­buo­to­jai ga­lė­jo ir mums pra­neš­ti, kad iš­lei­džia žmo­gų, ku­rio nė­ra kam par­vež­ti na­mo, bū­tu­me kaž­ką da­rę, pa­gel­bė­ję“, – kal­bė­jo su ve­ly­ki­niu lauk­ne­šė­liu pas Al­gir­dą iš­si­sku­bi­nu­si Del­tu­vos se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ja­ni­na Lei­tie­nė. Ji pa­tvir­ti­no, kad vai­kų na­muo­se au­gęs, sa­vo šei­mos ne­su­kū­ręs vie­ni­šius Al­gir­das nie­ka­da ne­si­krei­pė į se­niū­ni­ją pa­gal­bos. Nei mal­kų, nei pa­šal­pų, nei pa­sto­gės iš val­džios jis nie­ka­da ne­pra­šė. Jau daug me­tų glau­džia­si vie­no ge­ra­šir­diš­ko ku­ni­go duo­ta­me nau­do­tis na­me, lais­va­lai­kiu skai­to kny­gas, o dirb­da­mas pa­die­nius dar­bus ap­si­rū­pi­na mais­tu ir ap­da­ru.

Ti­ki, kad skriau­di­ką pri­čiups

Pa­klaus­tas, ką gal­vo­jo pus­an­tros pa­ros ke­liau­da­mas na­mo, kai pro ša­lį vie­nas po ki­to lė­kė au­to­mo­bi­liai, Al­gir­das ne­fi­lo­so­fa­vo ir ne­si­guo­dė. Te­pa­sa­kė, kad jo ėji­mas bu­vo vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas – juk kaž­kaip na­mus rei­kė­jo pa­siek­ti.

Tvir­ti­no, kad da­bar jam svar­biau­sia – ne­si­guos­ti, o iš­si­aiš­kin­ti, kas jį su­mu­šė ir pa­li­ko mer­dė­ti lau­kuo­se. Nors dėl šio įvy­kio po­li­ci­jo­je pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas. Vy­ras abe­jo­ja, ar pa­rei­gū­nai nu­sta­tys nu­si­kal­tė­lį, ta­čiau vi­lia­si, kad, po tru­pu­tį grįž­tant at­min­čiai, tai pa­vyks pa­da­ry­ti jam pa­čiam.