Kavinė – įgyvendinta ukmergiškių svajonė

Už­upy­je, prie­šais IKI pre­ky­bos cen­trą, buvęs ap­leis­tas pa­sta­tas per po­rą me­tų vir­to dai­liu na­mu­ku su gra­žiai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka. „Už­upio ka­vi­nę“ čia įkū­ru­si Zub­ric­kių šei­ma džiau­gia­si pa­ga­liau įgy­ven­di­nu­si se­ną sva­jo­nę.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Au­to­rės nuotr. „Už­upio ka­vi­nės“ šei­mi­nin­kai sa­ko ilgai puoselėję savo verslo idėją.

Im­tis nau­jos veik­los pa­ska­ti­no ne vien idė­ja plė­to­ti šei­my­ni­nį ver­slą. Ka­vi­nės šei­mi­nin­kai pa­sa­ko­ja nu­ta­rę pa­siū­ly­ti uk­mer­giš­kiams vie­tą, ku­rio­je ga­lė­tų jau­kiai pra­leis­ti lai­ką. Ma­lo­nių staig­me­nų ža­da­ma ir svei­ko mais­to mė­gė­jams.

Ap­ti­kę skel­bi­mą, jog Už­upy­je par­duo­da­mas se­nas sta­ti­nys, apie ki­tas mies­to erd­ves ne­svars­tė. Sa­ko ne tik gal­vo­ję apie ka­vi­nę ar­ti na­mų, bet ir no­rė­ję, kad šis mik­ro­ra­jo­nas tu­rė­tų jau­kią vie­tą.

„Kasryt, vyk­da­ma į dar­bą, pro ten pra­va­žiuo­da­vau ir įsi­vaiz­da­vau, kad čia ga­lė­tų bū­ti mū­sų ka­vi­nė“, – pa­sa­ko­jo Vir­gi­ni­ja Zub­ric­kie­nė. Na­muo­se to­kiam ma­mos pa­siū­ly­mui prieš­ta­rau­jan­čių­jų ne­at­si­ra­do.

Įsi­gi­jus griu­ve­ną pri­me­nan­tį pa­sta­tą, pro­jek­ta­vi­mo, sta­ty­bos dar­bai tru­ko ke­le­rius me­tus. Jis bu­vo re­no­vuo­tas, ap­šil­tin­tas, įves­ta ka­na­li­za­ci­ja, pa­keis­tas sto­gas. At­si­ra­do prie­sta­tas, ku­ria­me įruoš­ta vir­tu­vė, įreng­tas ži­di­nys, skir­tas ga­min­ti val­gį.

Nau­ja­ku­riai ne­sle­pia: plu­šant bū­si­mo­je ka­vi­nė­je, ne­mie­go­ta daug nak­tų, ne­pa­gai­lė­ta in­ves­ti­ci­jų. Šei­ma dė­kin­ga Uk­mer­gės ūki­nin­kų kre­di­to uni­jos va­do­vui Al­vy­dui Di­liui bei ki­tiems ge­ra­no­riš­kai pa­dė­ju­siems žmo­nėms ir bi­čiu­liams, ku­rių dė­ka vis­kas klo­jo­si sėk­min­giau.

Nau­jo­je ka­vi­nė­je įdar­bin­ti pen­ki žmo­nės, jų pla­nuo­ja­ma sam­dy­ti dau­giau. Nuo ry­to li­gi va­ka­ro jo­je triūs ir šei­mi­nin­kai. „Dar­bus pa­ti­kė­jo­me vy­rams – daug kuo jie rū­pi­na­si pa­tys“, – pa­sa­ko­jo Vir­gi­ni­ja ir duk­ra Dai­va. Jos drau­gas Vi­ta­li­jus ta­po bar­me­nu, o šei­mos gal­va – tė­tis Vla­di­mi­ras – ir na­muo­se yra ne­pa­kei­čia­mas vi­rė­jas. Lan­ky­to­jus jis sa­ko nu­ste­bin­si­ąs ant ži­di­nio ug­nies ga­min­tais pa­tie­ka­lais.

Na­muo­se šei­my­ną jis le­pi­na ypa­tin­gai pa­ruoš­tais spar­ne­liais, šo­ni­ne, o to­kių gar­džių kol­dū­nų, kaip tė­čio, Dai­va sa­ko nie­kur ne­ra­ga­vu­si. Juos iš­mė­gin­ti ga­lės ir ka­vi­nės klien­tai, ku­riems, anot šei­mi­nin­kų, ap­skri­tai ne­bus siū­lo­ma jo­kių pus­ga­mi­nių. „Pa­tys mėgs­tam švie­žią, svei­ką ir ska­nų mais­tą – to­kį ga­min­sim ir ka­vi­nė­je“, – ti­ki­na jie.

Dar iš­duo­da, jog ki­tas spe­ci­fi­nis tė­čio ga­mi­nys – fir­mi­nis su­vož­ti­nis. Pa­va­din­tas „Už­upio bur­ge­riu“, jis, anot Dai­vos, ga­lė­tų tap­ti ka­vi­nės sim­bo­liu.

Apie pla­nus reng­ti po­bū­vius, gy­vos mu­zi­kos va­ka­rus šei­mi­nin­kai pa­sa­ko­jo, su­kvie­tę bi­čiu­lius į ati­da­ry­mo ren­gi­nį. Ka­vi­nę pa­šven­ti­no ku­ni­gas Dai­nius Lu­ko­nai­tis. Va­ka­ro me­tu akor­de­o­nu gro­jo jau­niau­sias šei­mos na­rys Do­man­tas Zub­ric­kis – Uk­mer­gės me­no mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, dau­ge­lio kon­kur­sų ir tarp­tau­ti­nių ren­gi­nių nu­ga­lė­to­jas.