KASDIENYBĖS LANGAS

…Ap­du­jęs nuo šil­tė­jan­čių ko­vo ga­rų vi­sur, kur tik akys be­už­ma­to, ėmęs bliauk­ti snie­gas. Te­ka grin­di­nio grio­ve­liais, len­da į kiek­vie­ną ply­šį, vėl iš­lin­du­sį iš po gi­lios snie­go kem­pi­nės, telk­šo net­gi ne­be ba­lo­mis, o iš­ti­sais tven­ki­niais gat­vė­se ir prie na­mų.

„Nors eik ir žve­jok“, – juo­kau­ja iš bal­ko­nų su­si­žval­gę kai­my­nai, da­bar jau bė­do­jan­tys ne dėl grum­bliuo­tų pus­nų, ta­pu­sių kliū­ti­mis prie na­mų pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, bet dėl to, kad tos pus­nys taip pa­žliu­gu­sios, jog tik kū­jo­kai pa­gel­bė­tų ne­pa­kliū­vant į jų pin­kles.Vaikš­čio­ti su jais bū­tų per­ne­lyg su­dė­tin­ga, tad tau­tie­čiai šluo­te šluo­ja iš par­duo­tu­vių gu­mi­nius ba­tus. Var­van­čio pa­va­sa­rio pra­džio­je to­kia ava­ly­nė at­ro­dy­tų ir prak­tiš­ka, ir ap­sau­gan­ti, ir ne­rei­ka­lau­jan­ti to­kios prie­žiū­ros, kaip kad vi­si ki­ti mū­sų ba­tai, ba­te­liai ir ba­te­ly­čiai. Tai juos nu­va­lyk, tai iš­tepk, tai im­preg­nuok – lyg­tai ki­tų rū­pes­čių ne­tu­rė­tu­me, tik puo­se­lė­ti sa­vo ko­jų pa­puo­ša­lus…

Svar­būs to­kiu me­tu tie mū­sų apa­vai. Kol žie­mą kai­šio­jom ko­jas į kuo šil­tes­nius kai­liu­kus, da­bar tu­rė­tu­me avė­ti ko­ne du­be­nė­liais su plat­for­ma, iš ku­rių, jei ir pils­te­lė­tų kas tirps­tan­čio snie­go van­dens, jis leng­vai iš­si­taš­ky­tų. O ka­dan­gi tas „jei“ pas­ta­ruo­ju me­tu ta­pęs vi­sai ne ta­ria­muo­ju, dar svar­bes­ni tu­rė­tų bū­ti mū­sų dra­bu­žiai. Mat pa­te­ku­sie­ji tarp tų, ku­riems kaž­kas bal­tai pilkš­vo „du­šo“ pils­te­li su kau­pu, tą aki­mir­ką sva­jo­ja apie ne­per­šlam­pa­mą pa­la­pi­nę ant pe­čių, ku­rią ga­li ne­šio­tis vi­sur, kur tik iš­si­ruo­šei.

Nuo ne­pro­tau­jan­čių vai­ruo­to­jų ken­čian­tys pra­ei­viai pui­kiai su­pras, apie ką kal­ba­ma. Ka­dan­gi ne vi­si ga­li ar­ba no­ri tu­rė­ti au­to­mo­bi­lius, lie­ka sa­vo no­ru ar­ba pri­vers­ti­nai pė­din­ti plau­kian­čio­mis mies­to gat­vė­mis. Tik ne sa­vo no­ru ga­li at­si­dur­ti to­se plauk­ty­nė­se, kai koks nors prie ma­ši­nos vai­ro sė­din­tis „pi­lo­tas“ įsi­vaiz­duo­ja da­ly­vau­jąs pir­mau­jan­čių skrai­duo­lių čem­pio­na­te. Ir nuo gal­vos li­gi ko­jų ap­taš­ky­tas pur­vi­na ma­se bei steng­da­ma­sis nu­si­va­ly­ti su­tep­tus dra­bu­žius pra­kei­ki ir pa­va­sa­rė­jan­tį gam­to­vaiz­dį, ir per siau­rus ša­li­gat­vius, ir ap­skri­tai bū­ti­ny­bę kaž­kur ei­ti, kai tuo tar­pu ki­ti ma­no esan­tys plau­ki­mo var­žy­bo­se. Pas­ta­rie­ji gal per daug įsi­jau­tė į Ka­na­do­je vyks­tan­čių, tie­sa – ką tik pa­si­bai­gu­sių, žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių da­ly­vių vaid­me­nį. Tik ga­lė­tų su vi­sais pa­si­da­ly­ti ži­nio­mis, ku­rios spor­to ša­kos pro­fe­sio­na­lams at­sto­vau­ja…

***

Kol mies­to gat­vės lai­ki­nai vir­tu­sios Ve­ne­ci­ja, šir­dis tuo tar­pu vis la­biau džiū­gau­ja dėl su­grį­žu­sio pa­va­sa­rio. Si­nop­ti­kų aiš­kia­re­gys­tės dėl ge­ro­kai že­myn smuk­te­lė­ju­sios oro tem­pe­ra­tū­ros ku­rį lai­ką dar ma­lo­niai ste­bi­no. Bet kuo to­liau, tuo la­biau ėmėm bur­no­ti ant il­gos, šal­tos, tam­sios ir ge­lian­čios žie­mos. Tur­būt rei­ka­lin­giau­sia ji Ark­ty­je gy­ve­nan­tiems lo­kiams, ruo­niams ir ki­tiems gam­tos bi­čiu­liams. O mes, žmo­nės, nors ir su­ge­bė­tu­me bū­ti la­bai iš­tver­min­gi, vis tiek mal­dau­ja­me švie­saus ir šil­to me­to, mai­ti­nan­čio gy­vy­bi­nę ener­gi­ją ir pa­ke­lian­čio nuo­tai­ką.

Kar­tu su me­tų lai­kų kai­ta kaž­kas pa­si­kei­čia ir mū­sų kas­die­ny­bė­je. Kaip to­je re­kla­mo­je: kar­tą ga­li­me pa­si­ža­dė­ti nuo pa­va­sa­rio pra­dė­ti spor­tuo­ti, ki­tą kar­tą – nuo pir­ma­die­nio ban­dyt ne­be­rū­ky­ti, nuo ki­tos sa­vai­tės – dau­giau tau­py­ti…

***

O yra to­kių kas­die­ny­bės aki­mir­kų, ku­rios pa­va­sa­rį ar va­sa­rą, žie­mą ar ru­de­nį tie­siog įau­gu­sios į mies­to gy­ve­ni­mą, žmo­nių bū­tį, li­ki­mo pil­do­mą die­no­raš­tį. Štai vie­nas mū­sų die­ną nak­tį sto­vi­niuo­ja prie pre­ky­bos cen­tro, da­žuo­to­se ran­ko­se lai­ky­da­mas dar te­pan­tį pa­veiks­lą ir mik­liai aki­mis ieš­ko­da­mas ga­li­mo pir­kė­jo, ku­rio su­šelp­ti ke­li li­tai šį va­ka­rą gal­būt taps jo iš­si­gel­bė­ji­mu. Ki­tas ap­lin­ki­nių dė­me­sį at­krei­pian­tis mies­te­lė­nas kas­kart sku­ba ta pa­čia gat­ve, tik ry­tą – vie­na kryp­ti­mi, o va­ka­re – ki­ta. Ry­tą, ves­da­mas šu­nį, ei­na dar tie­siai. Va­ka­re šei­mi­nin­ką jau ve­da šuo… Ge­rai, kad na­mus abu lai­min­gai pa­sie­kia…

Tre­čias vi­sus uk­mer­giš­kius už­kal­bin­ti mėgs­tąs links­muo­lis nuo­lat va­žiuo­ja dvi­ra­čiu. Tik „vai­ruo­ja“ jį ne sė­dė­da­mas ant sė­dy­nės, o ei­da­mas gre­ta sa­vo­sios trans­por­to prie­mo­nės. Gal ši­taip pa­pras­čiau: ant­raip ne­bū­tų kaip pa­si­tei­sin­ti tvar­kos ser­gė­to­jams, pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl vai­ruo­da­mas kaž­ką gurkš­no­ja iš bu­te­lė­lio.

Ir taip – kas­dien: ne­svar­bu, ar taš­ko kas pus­nis, ar ne­įma­no­ma pa­kęs­ti va­sa­ros die­nos kait­ros. Se­ka žmo­ne­liai pas­kui sa­vo lem­tį, da­li­ja­si ja su gy­ve­ni­mu ir lai­mės tru­pi­nių ieš­ko sa­vaip įsi­vaiz­duo­da­mi gy­ve­ni­mo pras­mę. Ir sa­vaip įsi­vaiz­duo­ja kas­die­nį džiaugs­mą, sa­vaip su­lau­kia pa­va­sa­rių ir juos per­gy­ve­na. Nie­ka­da ne­ži­nai, ar ne­teks at­si­dur­ti jų vie­to­je. O jiems – ki­tų.

Pa­va­sa­rį at­gy­ja gam­ta, at­bun­da gy­vy­bė, ir kaž­kas klau­so­si mū­sų po žie­mos vėl be­at­si­ve­rian­čių sie­lų. Sa­ko, kad pa­va­sa­rį pats me­tas iš­va­ly­ti sie­lą ir min­tis. Gal iš tie­sų tai bū­tų tin­ka­miau­sias lai­kas, kad ne­si­grauž­tu­me vė­liau ne­pa­si­nau­do­ję ga­li­my­be bei iš­bars­tę ir tuos pas­ku­ti­nius tru­pi­nius…