Kai poezija pasiekia širdis…

„Po­ezi­ja yra Die­vo, gam­tos, tė­vų do­va­na“, – apie žmo­gaus su­ge­bė­ji­mus kur­ti sa­ko pa­ti kū­ry­bą die­vi­nan­ti Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė Gre­ta Slap­šy­tė, įvai­rių kon­kur­sų lau­re­a­tė, mokyklinių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Gre­ta die­vi­na po­ezi­ją, šo­kius, ke­lio­nes…

Šiuo me­tu dvy­lik­to­je kla­sė­je be­si­mo­kan­ti uk­mer­giš­kė bu­vo pa­ste­bė­ta ir įver­tin­ta ne vie­na­me res­pub­li­ki­nės reikš­mės ren­gi­ny­je. Ket­ve­rius me­tus iš ei­lės pel­nė aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą Lie­tu­vos mo­ki­nių li­te­ra­tū­ri­nių kū­ri­nių apie gam­tą kon­kur­se.

Taip pat ke­le­tą kar­tų pri­pa­žin­ta lau­re­a­te res­pub­li­ki­nia­me moks­lei­vių kū­ry­bos kon­kur­se. Da­ly­va­vo fi­lo­lo­gų, moks­li­nių – kū­ry­bi­nių dar­bų kon­kur­suo­se. Gruo­dį vy­ku­sia­me Tarp­tau­ti­nia­me po­ezi­jos kon­kur­se, skir­ta­me Ado­mui Mic­ke­vi­čiui, bu­vo įver­tin­ta II laips­nio di­plo­mu.

Po­ezi­ją veik­li mer­gi­na va­di­na di­džiau­siu sa­vo po­mė­giu. Šyp­so­si – tie­siog ne­be­ga­lin­ti ne­ra­šy­ti. „Nors iš tie­sų vi­sas gy­ve­ni­mas yra po­ezi­ja, tad tur­būt to­dėl ne­be­ra­šy­ti yra tie­siog drau­džia­ma. Juk apie gy­ve­ni­mą tu­ri­me kal­bė­tis…“ – svars­to ji. Ti­ki­na ra­šan­ti, nes gy­ve­ni­mas yra gra­žus ir grei­tai bė­gan­tis, tad ver­ta su­gau­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką, mirks­nį.

To­dėl ne­at­si­tik­ti­nai Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je už­gi­mu­si Po­ezi­jos nak­tis ta­po gra­žia tra­di­ci­ja. Šis ren­gi­nys – Gre­tos nuo­pel­nas. „Su ben­dra­min­čiais, da­bar­ti­niais stu­den­tais Ha­rol­du Bau­bi­nu ir Ta­du Za­rons­kiu, įgy­ven­di­no­me šią idė­ją ir iš­puo­se­lė­jo­me“, – džiau­gia­si ji. Sa­ko, kad Po­ezi­jos nak­tis, ku­ri gim­na­zi­jo­je įvy­ko jau ket­vir­tą kar­tą, jai – pats gra­žiau­sias mo­kyk­los ren­gi­nys.

Ket­vir­to­ji Po­ezi­jos nak­tis su­bū­rė ku­rian­čius ra­jo­no moks­lei­vius ir stu­den­tau­jan­čius uk­mer­giš­kius.

„Jis vie­ni­ja mū­sų ra­jo­no ku­rian­čius žmo­nes ir vi­lio­ja at­vyk­ti mū­sų drau­gus iš ki­tų mies­tų“, – pa­sa­ko­ja Gre­ta, sa­ky­da­ma, jog tos aki­mir­kos bū­na ypa­tin­gos. Tuo­met, anot jos, kū­rė­jų teks­tai pra­de­da nau­ją ke­lio­nę – iš jų lū­pų į klau­sy­to­jų šir­dis. Džiau­gia­si, jog pa­mė­gu­sie­ji to­kias po­ezi­jos nak­tis į jas su­si­ren­ka ne tik klau­sy­tis – mo­ka ĮSIKLAUSYTI. „Juk jau­nam kū­rė­jui ypa­tin­gai svar­bu bū­ti iš­girs­tam ir pa­ska­tin­tam ra­šy­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.

Mo­kyk­lą ne­tru­kus baig­sian­ti gim­na­zis­tė ti­ki­na da­bar gy­ve­nan­ti „la­bai dvy­lik­to­kiš­kai“. Ta­čiau su­ran­da lai­ko ir sa­vo po­mė­giams, ne­at­sie­ja­miems nuo jos kas­die­ny­bės. Gre­tai be ga­lo pa­tin­ka šok­ti, vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį, lan­ky­tis kul­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se. Sten­gia­si su­ras­ti pro­gų ap­si­lan­ky­ti te­at­re, pri­si­pa­žįs­ta mėgs­tan­ti ba­le­tą.

Die­vi­na to­li­mas ke­lio­nes. „Vien skry­dis lėk­tu­vu ką reiš­kia…“ – šyp­so­si ji. Pa­sa­ko­ja sve­čio­se ša­ly­se vi­sa­da ste­bin­ti žmo­nes ir ban­dan­ti ne­pra­leis­ti pro akis to­kių de­ta­lių, vaiz­dų, ko­kių Lie­tu­vo­je nė­ra. „Tie įvaiz­džiai ar iš­girs­tos grei­ta­kal­bės tam­pa kū­ry­bos frag­men­tu ir tie­siog pra­šo­si bū­ti ei­liuo­ja­mi. Tai­gi iš ke­lio­nių daž­niau­siai par­ve­žu lauk­tu­vių – ei­lė­raš­čių…“ – sva­jin­ga Gre­ta, kai kal­ba apie ke­lio­nes – net ir nuo jų ne­at­sie­ja­ma mer­gi­nos kū­ry­ba.