Kad ryšys su tėvais nenutrūktų

Au­gin­da­mi vai­kus dau­gu­ma tė­vų gar­siai ar­ba slap­čia puo­se­lė­ja vil­tį, kad se­nat­vė­je sū­nūs ir duk­ros pa­si­rū­pins jais. Ta­čiau taip bū­na tik­rai ne vi­sa­da.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Del­tu­vos gat­vė­je gy­ve­nan­ti uk­mer­giš­kė Jad­vy­ga šau­kia­si pa­gal­bos dėl ne­są­ži­nin­go sa­vo sū­naus.

83 me­tų mo­te­ris pa­sa­ko­jo tu­rin­ti du į penk­tą de­šim­tį įko­pu­sius sū­nus. Vie­nam iš jų – ver­sli­nin­kui iš Pa­ne­vė­žio ne­se­niai pa­ti­kė­jo at­lik­ti ban­ki­nes ope­ra­ci­jas – at­neš­ti jai pen­si­ją.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo esan­ti sun­kus li­go­nis – vi­sai ne­iš­ei­nan­ti iš na­mų, die­nas lei­džian­ti dau­giau­siai lo­vo­je. Pa­na­šu, kad di­de­lio pa­si­ti­kė­ji­mo šei­mo­je ir iki šiol ne­bū­ta – įpa­rei­go­ji­mas at­neš­ti pen­si­ją bu­vo pa­si­ra­šy­tas no­ta­riš­kai.

Ta­čiau grei­tai po­nią Jad­vy­gą pra­dė­jo ka­muo­ti ne­ge­ra nuo­jau­ta – ji su­ne­ri­mo dėl ter­mi­nuo­to­je są­skai­to­je esan­čių sa­vo san­tau­pų. Ne­ri­mas pa­si­tvir­ti­no – pen­si­nin­kė su­ži­no­jo, kad ter­mi­nuo­to in­dė­lio są­skai­ta, ku­rio­je bu­vo dau­giau nei 20 tūks­tan­čių li­tų, tuš­čia.

Mo­te­ris ne­men­ką pi­ni­gų su­mą tu­rė­jo, nes bu­vo par­da­vu­si na­mą Krekš­liuo­se, o pa­ti per­si­kė­lu­si į bu­tą. Sū­nums ti­ki­no pi­ni­gų taip pat ne­pa­gai­lė­ju­si – da­vu­si ne vie­ną tūks­tan­tį. Ta­čiau ir sau pa­si­li­ku­si – svei­ka­ta la­bai pras­ta, ne­se­niai ope­ra­vo klu­bo są­na­rį, lau­kia akies ope­ra­ci­ja, bran­giai kai­nuo­ja vais­tai,  ga­li tek­ti sam­dy­ti ir slau­gy­to­ją.

„Ne­be­ži­nau, ką man da­bar da­ry­ti, sū­nus jau ne vie­ną die­ną te­le­fo­nu ne­at­si­lie­pia“, – ai­ma­na­vo se­no­ji. Vė­liau dar kar­tą pa­skam­bi­no į re­dak­ci­ją, sa­kė su­si­sie­ku­si su vai­ku, pra­šiu­si, kad ati­duo­tų pi­ni­gus, bet sū­nus tei­si­no­si – ke­lias sli­dus.

Mo­te­ris sa­kė la­bai ne­no­rin­ti kreip­tis į po­li­ci­ją – ir gė­da, ir bai­su…

Ta­čiau šio­je is­to­ri­jo­je ge­ro­kai skau­des­nis da­ly­kas už pa­si­sa­vin­tus pi­ni­gus yra su­sve­ti­mė­ji­mas šei­mo­je, tam­si sie­na, tik­riau­siai jau ne vie­nus me­tus sto­vin­ti tarp mo­ti­nos ir jos sū­nų.

„Au­gi­nau juos, ga­li­ma sa­ky­ti, vie­na, tė­vas vi­sai ne­si­rū­pi­no vai­kais. Tik­riau­siai per­ daug my­lė­jau, per daug vis­ką lei­dau“, – grau­de­na­si šian­dien dvie­jų ją ap­lei­du­sių sū­nų ma­ma.

Šian­dien gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sia pen­si­nin­ke rū­pi­na­si sve­ti­mi – ke­lis kar­tus per sa­vai­tę at­ei­na Uk­mer­gės ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų centro dar­buo­to­ja. Šio cen­tro vyr. so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Mig­lė Ka­čins­kie­nė sa­ko, kad su­au­gu­sius vai­kus tu­ri dau­gu­mą tų, ku­riais rū­pi­na­si, na­muo­se lan­ko jų cen­tro dar­buo­to­jai. Tie­sa, ry­šius su vai­kais yra nu­trau­kę tik­rai ne vi­si. Tie­siog su­au­gę vai­kai gy­ve­na ki­tuo­se mies­tuo­se, dir­ba ir ne­tu­ri ga­li­my­bės nuo­lat pri­žiū­rė­ti tė­vus. O šie taip pat ne­no­ri kraus­ty­tis pas vai­kus… Po­nios Jad­vy­gos at­ve­jis kiek ki­toks. Ji vi­siš­kai ne­pa­lai­ko ry­šių su vie­nu iš sū­nų, gy­ve­nan­čiu Uk­mer­gė­je, la­bai re­tai su­lau­kia ir ki­to, ver­sli­nin­ko, gy­ve­nan­čio Pa­ne­vė­žy­je.

Pa­na­šios is­to­ri­jos ge­rai žinomos „Vil­kmer­gės“ kli­ni­kos me­di­ci­nos psi­cho­lo­gui Na­ri­man­tui Mar­kaus­kui. Pi­ni­gi­niai san­ty­kiai – vie­na iš pro­ble­mų, apie ku­rią no­ri iš­si­pa­sa­ko­ti jo pa­cien­tai.

San­ty­kiai tarp tė­vų ir pa­aug­lių, tarp gar­baus am­žiaus tė­vų ir vai­kų, part­ne­rių sky­ry­bos – tai ak­tu­a­liau­sios pa­šne­ke­sių te­mos. Žvelg­da­mas į šią si­tu­a­ci­ją psi­cho­lo­gas įžvel­gia ke­lis as­pek­tus. Pir­miau­siai tai, kad tu­rin­tys se­nus tė­vus žmo­nės tu­rė­tų su­vok­ti, kad se­nat­vę pri­va­lu gerb­ti, ir ne­ma­ny­ti, kad jiems nie­ko ne­be­rei­kia. Pi­ni­gai se­nam žmo­gui su­tei­kia sau­gu­mo jaus­mą ir ne­va­lia ma­ny­ti, kad jam pi­ni­gų ne­rei­kia.

At­si­ra­dus elek­tro­ni­nei ban­ki­nin­kys­tei, jau­nes­niems žmo­nėms at­si­ra­do daug pa­gun­dų tie­siog sa­va­va­liš­kai „pa­si­sko­lin­ti“ tė­vų ar se­ne­lių pi­ni­gus. Ta­čiau, pa­šne­ko­vo įsi­ti­ki­ni­mu, tai ir tu­rė­tų bū­ti tik­ra sko­la ir net su raš­tiš­ku pa­si­ža­dė­ji­mu ati­duo­ti. Taip se­nas žmo­gus bus ap­sau­go­tas nuo ne­ri­mo ar stre­so.

Psi­cho­lo­gas pa­ste­bi, kad daž­niau­siai san­ty­kiai gi­mi­nė­je pa­šly­ja dėl pi­ni­gų. Se­nat­vė­je žmo­nės per anks­ti sku­ba iš­da­lin­ti sa­vo tur­tą. Pa­da­li­na jį sa­vo su­pra­ti­mu – po ly­giai: vie­nam – že­mė, ki­tam – na­mas, tre­čiam – pi­ni­gai. Ta­čiau tiems, kas gau­na, da­ly­bos ne vi­sa­da at­ro­do ly­gia­ver­tės. Ga­vu­sie­ji ma­žiau pa­reiš­kia – tau dau­giau da­vė, tu ir pri­žiū­rėk… Taip gi­mi­nė­je iš­dygs­ta sie­nos.

Vi­siems, ku­rių tė­ve­liai jau se­ni, N. Mar­kaus­kas siun­čia iš­min­tin­gą pa­lin­kė­ji­mą – ben­drau­ti su tė­vais, jaus­ti dė­kin­gu­mą, da­lin­tis pri­si­mi­ni­mais ir tė­vams gė­les neš­ti, kol jie gy­vi, o ne per lai­do­tu­ves.