Mirtis nuolat primena, kad jai visi žmonės lygūs: vieni ateina, kitiems reikia išeiti. Jiems pagerbti skiriama Vėlinių šventė, kuri švenčiama vėlų rudenį – lapkričio 2 dieną. Kraštotyros muziejuje pasikalbėti apie tai, kas yra Vėlinės, kokios jų šventimo tradicijos, į vakarą „Išėjusiųjų atminimui“ rinkosi įvairaus amžiaus žmonės.
Birutė GUDELIAUSKIENĖ
Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Mirusiems į kapą dėdavo jų kasdienio gyvenimo apyvokos daiktus, papuošalus, ginklus, indus. Aprūpindavo viskuo, kad vėlei nebūtų sunku kitame gyvenime, kad ji nekeiktų gyvųjų ir nesistengtų keršyti, kenkti. Dar buvo rengiami mirusiųjų prisiminimai – puotos, švenčiamos prie mirusio artimojo kapo.
Senovinė mirusiųjų paminėjimo šventė buvo perkelta į Vėlines. Šventė labai greitai prigijo Lietuvoje, bet jos apeigose galime dar rasti senųjų papročių ir tradicijų.
Žmonės žinojo ir tikėjo, kad Vėlinėse reikia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ar gimines. Ypač už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena. Buvo tikima, kad vėlė ne tiktai laukia maldų, bet ir reikalauja už ją melstis. Vėlės gali gyviesiems skaudžiai atkeršyti, jeigu yra užmirštos, ypač Vėlinėse.
Tikėta, kad Vėlinių naktį visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, joms nebereikia kentėti. Tada jos eina aplankyti buvusių savo namų, artimųjų, pasimelsti parapijos bažnyčioje arba prie pakelės kryžių. Gyviesiems pavojinga po saulės nusileidimo be reikalo lauke vaikščioti, o dar labiau – atsirasti tamsioje bažnyčioje, kur kiekviename žingsnyje gali susitikti vėlę.
Vėlinių išvakarėse kapai buvo gražiai sutvarkomi, papuošiami rudens gėlėmis, vainikais, o vakare ant kiekvieno kapo uždegama žvakelė, kuri paliekama degti per naktį. Net apleistieji kapai buvo puošiami ir ant jų uždegamos žvakelės.
Lietuviams nebūtų nė į galvą atėję Vėlinių vakare eiti į pasilinksminimą, pobūvį ar šokius. Buvo vengiama net dainuoti, juokauti ar kitaip linksmintis, nes visus metus būsi nelaimingas. Be to, linksmybės labai įžeidžia vėles, kurios po to vėl turi grįžti ir kentėti. Besilinksminantiems supykusios vėlės gali kaip nors kenkti.
Yra daug pasakojimų, kaip vėlinių vakarą susirinkęs pasilinksminti jaunimas buvo nubaustas, kaip merginos, ėjusios vakaroti, buvo nuvestos į raistą ir paskandintos. Blogiausia pabaiga laukdavo žmonių, kurie (ypač susilažinę) eidavo Vėlinių naktį į bažnyčią arba kapines. Retai toks pramuštgalvis drąsuolis grįždavo iš savo žygio, o jeigu ir sugrįždavo, tai buvo išprotėjęs arba ligonis visą likusį gyvenimą.
Renginyje Antano Smetonos gimnazijos gimnazistai, vadovaujami direktoriaus pavaduotojos Vitalijos Žiupkienės, suvaidino ištrauką iš Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“. Poetas, remdamasis liaudies papročiais ir tikėjimais, pavaizdavo vėlių garbinimo apeigas.
Irena Mikelienė su sūnumi Virginijumi pagiedojo giesmių, pakalbėjo apie jų prasmę ir reikšmę. Poetė Zuzana Stunžėnienė paskaitė savo kūrybos eilių.
Senamiesčio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Irena Spranginienė, besidominti etnokultūra, priminė susirinkusiems Vėlinių papročius ir parodė, kaip pasigaminti iš šieno kryželį ir vainikėlį.
Žmones visuomet domino mirties tema, todėl ir tautosakoje, ypač smulkiojoje (patarlėse), dažnai apie tai kalbama. Ir renginyje jos buvo prisimintos.
Vakaro dalyviai pritarė nuomonei, kad uždegdami žvakelę ant savo artimųjų kapo, nepamirštume apleistų, netvarkomų kapų ir juos sušildytume savo dėmesiu.