Jurginai ne veltui vadinami rudenine gėle – pražydę antroje vasaros pusėje, gėlyno puošmena būna iki pat šalnų. Negali nesižavėti ir jų žiedų spalvų ir formų įvairove. Atsispirti jurginų grožiui teigia negalinti ir ukmergiškė Teresė Stakauskienė, kasmet sode skirianti vis didesnį plotą.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Teresė Stakauskienė mėgstamas gėles lygina su naminiais gyvūnais – užauginęs į patvorį neišmesi, gali tik geram žmogui padovanoti.
Jei kam atrodo, kad sodininkai per vasarą nugaras savo sklypeliuose lenkia be reikalo – juk parduotuvių lentynos lūžta nuo daržovių ir vaisių, tik ne Statikų sodų bendrijoje sodininkaujantiems Teresei ir Jonui Stakauskams. Beveik visą savo laisvalaikį jie „palieka“ sode. Tikina, kad čia augančių medžių paunksmėje, tarp išpuoselėtų gėlynų jie pailsi geriausiai.
Sodo „maratonas“ prasideda kovo mėnesį – tik sniegui nutirpus. Kasdieninis maršrutas namai – sodas – namai tęsiasi iki vėlyvo rudens. Šeimininkai džiaugiasi, kad į talką noriai atskuba vaikai ir anūkai – jų du kartus kviesti nereikia. O po talkos visi apsėda po obelų laja stovintį stalą, nukrautą šeimininkės išaugintomis ir pagamintomis gėrybėmis. Tiesa, nepamiršę nusiprausti po kita obelim J. Stakausko įrengtoje dušo „kabinoje“. Vandenį, anot šeimininkų, perdien saulė tiek įkaitina, kad net išstovėti sunku.
Ne tik daržo, šiltnamių nauda sodininkams rūpi – ne ką mažesnis rėžis skirtas ir gėlių darželiui. Ne vienas pro jų sodą praeidamas stabteli pasigrožėti jurginų gausa – dvidešimties metrų ilgio ir apie pusės tiek pločio sodo sklypas aptvertas šiomis gėlėmis. Jurginai veši net keturiomis eilėmis susodinti – kaip tikra žydinti gyvatvorė. Praeiviai neretai čia pat triūsiančią šeimininkę pakalbina, apie jurginų priežiūrą pasiteirauja, kai kurie įsidrąsinę šakniagumbių paprašo.
Sodo šeimininkė dovanoja, negailėdama dalina į kairę ir dešinę jurginų šaknis, tačiau visų prašo jas pasiimti ne pavasarį, kuomet sodinti laikas, o rudenį. Mat vienas didžiausių darbų – iškasti nužydėjusių ar šalnų pakąstų jurginų šakniagumbius, juos rudens saulutės atokaitoje išdžiovinti, pagal spalvas ir rūšis sužymėti ir į rūsį sutempti.
O ir gėlyne žydinčių be priežiūros nepalieka – kas keletą dienų ar po stipresnio lietaus visą „plantaciją“ apeina, nurudusius žiedus nuskabo.
Apie trisdešimt metų jurginus auginanti T. Stakauskienė priėjo prie išvados, kad geriausiai per žiemą šakniagumbiai išsilaiko daugiabučio namo rūsyje – patinka jiems ir čia esantis sausas oras, ir temperatūra.
Moteris neslepia, kad tiek jurginų, kiek jos sode auga, sutvarkyti – beveik katorgiškas darbas. Tačiau vis tiek atsispirti šios gėlės kerams negalinti. Pas aplinkinius kaimynus, taip pat tvarkingai begražinančius savo sodelius, taip pat jau ne vienas jurgino krūmas besipuikuoja.
„Kiekvieną pavasarį sodindama galvoju, kad rudenį tikrai sumažinsiu jų plotus ir šaknis išmesiu. Bet ateina ruduo – ir vėl tempiu namo dar padidėjusį derlių. Pagalvoju – gyvas juk daiktas, išmesti gaila. Kaip katinėlis ar šuniukas“, –augalą palygino T. Stakauskienė.
Kiek gumbų į žemę pavasarį užkasa, o nužydėjusių nukasa, suskaičiuoti neapsiima.
„Lyg būtų tokio kiekio negana, dar važiuoju pas jurginus veisiančius gėlininkus, perku įdomesnes ir gražesnes rūšis. Atrodo – dar tokio neturiu, o jis toks gražus“, – šypsodamasi atvirauja pašnekovė.
