Lina SUKACKIENĖ
Pirmąkart per 36 metus, kuriuos gyvenu Ukmergėje, sausį pas mus nebus svečių. Kasmet sausį švęstas Romo gimtadienis jau praeityje.
O kai Romas gimė, pasak jo mamos, buvo, kaip ir dabar, labai šalta. Vilniuje, mediniame name esančiuose gimdymo namuose, mama per langą rodė tėvukui savo pirmagimį. Esame buvę su Romu toje vietoje, prie to langelio…
Ukmergėje kartu pragyvenome 35 metus. Kuomet jaunas mokytojas, vilnietis, pradėjo dirbti Vepriuose, atrodė, kad tik trejiems metams. Tiek reikėjo tada atidirbti baigus mokslus pagal paskyrimą.
Gyvenimas lėmė kitaip.
Jauną mokytoją, žveją ir sportininką, aplankė Amūras. Vepriuose ir tuokėmės. Tuometinis jau garsus kolūkio pirmininkas Steponas Jankeliūnas padėjo, sudarydamas galimybę vestuves švęsti gražiojoje stovykloje…
Ir, kuomet užmovęs žiedą ant piršto, Romas pabučiavo ranką, pasimečiau ir labai susijaudinau. Tai buvo tiek netikėta, bet be galo šventiška ir nuostabu. Jaučiu ir šiandien bučinio šilumą…
Gimė du vaikai, gyvenom, kaip dauguma žmonių: dirbdami, švęsdami ir vis galvodami apie ateitį. O Romo buvo visur daug. Azartiškas žvejas, draugų būryje – linksmas, dainuojantis ir šokantis iki pat ryto, matantis visus ir visada. Turintis savo matymą ir charakterį.
1991-ųjų sausio įvykiuose Romas dalyvavo labai aktyviai. Nuolat važinėjo į Vilnių, prie parlamento. O svajonės vis keldavo į aukštį, vis neleido ramiai gyventi. Viliojo nematyti kraštai, nepatirti dalykai, kelionės. O kokios nakvynės būdavo palapinėje prie ežero kažkur Rusijos platybėse…
Prieš vienuolika metų, kuomet gimė pirmasis anūkas, švęsti pradėjome septintą valandą ryte. O kaip džiaugėmės, kai gimė mažoji anūkėlė. Romas paėmė ją ant rankų kaip mažą stebuklą ir akyse sužvilgo ašara… Juk turėjome tris berniukus anūkus ir pagaliau – mergytė.
„Dabar turime gyventi sau“, – kalbėdavome abu. Vaikai išauginti, anūkai puikūs. Suplanavome, ką veiksime artimiausiu metu.
Ir išėjai, Romai, staiga, neatsisveikinęs. Palikai didelį skausmą ir neviltį. Palikai mus visus be galo nustebusius ir nesuprantančius, kas įvyko. Ir išėjai tik į svečius, o pasirodo – amžiams…
Praėjo metai. Išmokau beveik visus darbus, nuo kurių tu mane saugojai: užkurti dujų katilą, pastatyti mašiną į garažą, užkurti židinį…
Tau išėjus viena draugė man padovanojo albumą ir pavadino „Laiškai Romui“. Per metus aš negalėjau tau parašyti nė vieno laiško, vis dar laukiau…
Šios savaitės šaltis man atrodo labai simboliškas. Gimei per šaltį, išėjai per dar didesnį šaltį…
Ir be tavęs man liko šilti prisiminimai ir šaltas sausio rytas…
{jcomments off}