Ukmergiškis Alfonsas Bernotas sekmadienį minės 80-ąjį gimtadienį. Savo energija aplinkinius stebinantis vyras sako esąs dėkingas likimui už prasmingai nugyventus metus ir gerą sveikatą.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Alfonsas Bernotas neturi laiko būti poilsiaujančiu pensininku.
17 metų, iki pat pensijos, A. Bernotas Ukmergėje dirbo rajono vykdomojo komiteto pirmininku. Dabartinėje rajono valdžios struktūroje šio posto atitikmuo – savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos.
Lietuvoje nepriklausomybė buvo paskelbta A. Bernotui tebedirbant vienu iš rajono vadovų. Ar nebuvo baugu dėl savo posto? Pašnekovas tikina dėl to nesibaiminęs, Sąjūdžio nesišalinęs ir gynęs jo siekius. Vėliau net iškėlė savo kandidatūrą į savivaldybės administratoriaus postą. Tačiau kelių balsų persvara patyrė pralaimėjimą.
Apie darbą
Daug metų vienas aukščiausių rajono vadovų pareigas ėjęs A. Bernotas sako, kad prisitaikyti, išlaviruoti, pelnyti aukštesnių vadų pasitikėjimą ir mieste vykdyti didžiules statybas anuomet nebuvo lengva. Teko į Maskvą ir šerniokus, ir dešras gabenti bei kitokių priemonių imtis, kad būtų palaiminti provincijoje sumanyti statybų planai. Neretai privalomos būdavo ir vadovų puotos. Tikina, kad besistengiant „neprisilupti“ tekdavo ir pagudrauti, mineralinį vietoj degtinės gurkšnoti.
Pašnekovas sako, jog būdamas rajono vadovu iš savo pavaldinių reikalavo tvarkos ir drausmės. Reikalavo ir punktualumo, kurį pats lig šiol labai vertina. Į darbą pavaldiniai turėjo ateiti pasitempę, tvarkingai apsirengę. „Esu pedantas“, – prisipažįsta lig šiol be kaklaraiščio už kiemo vartų kojos nekeliantis vyras.
Eidamas anuometines pareigas A. Bernotas sėdėjo tame pačiame kabinete, kuriame dabar – rajono mero kabinetas. Sako, kad net stalas, už kurio šiandien sėdi meras, gamintas pagal jo užsakymą.
Didžiasalyje su kaimo jaunimu (A. Bernotas – su akordeonu rankose).
Apie vaikystę
Šią savaitę jubiliejų švenčiantis ukmergiškis gimė Ignalinos rajone, Didžiasalio kaime. Tėvai buvo ūkininkai, augino tris vaikus, tad teko nuo pat vaikystės daug dirbti. Nuo 12 metų jau eidavo šienauti, arti, sėti ir atlikti kitus vyriškus darbus. Būdamas dešimties neteko mamos – jauna moteris mirė nespėjus išoperuoti apendicito. Prisimena, kad tėvai buvo labai religingi ir dosnūs, dažnai priglausdavo į kaimą ateidavusius duoneliautojus.
Apie karjerą
A. Bernotas didžiuojasi, kad tapo vienu pirmųjų didžiasaliečių, įgijusių aukštojo mokslo diplomą. Baigęs pedagoginį institutą norėjo būti fizikos mokytoju. Tačiau fizikos vaikus mokė tik trejus metus. Po to labai greitai pradėjo kopti karjeros laiptais.
Pirmasis laiptelis – Kėdainių rajono švietimo skyriaus vedėjo pareigos. Vėliau, dar neturėdamas nė trisdešimties, sėdo į Kėdainių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kėdę.
Su nostalgija prisimena ir darbą Biržuose. Sako ten buvęs gerbiamas ir mylimas, tačiau nelabai sutarė su partine valdžia. Tad Biržus paliko ir pasirinko darbą Ukmergėje. Tada netikėjo, kad liks čia iki pat senatvės.
Apie „kraitį“
Vardindamas objektus, kurių statybas sovietmečiu teko „išmušinėti“, pirmiausiai pašnekovas prisimena Ukmergės autobusų stotį. Įrodyti, kad senoji yra apverktinos būklės, tuometinei valdžiai nebuvo labai paprasta: teko įrodymą „pagrįsti“ alumi ir dešromis…
Prisimena pašnekovas ir kitus jo vadovavimo metu Ukmergėje įgyvendintus sumanymus – „Šilo“ vidurinės mokyklos su baseinu statybą, priimtą sprendimą mieste statyti devynaukščius.
Kasdien apie save primena ir architektūrinis akcentas: prie kultūros centro stovintis akmuo.
Savo 50-mečio šventėje su žmona Irena.
Apie diplomus
A. Bernotas ėjo Aukščiausios tarybos deputato, rajono tarybos ir vykdomojo komiteto pirmininko pareigas. Sako dalyvavęs Aukščiausios tarybos posėdžiuose, kurių metų buvo sprendžiami kertiniai mūsų jaunos valstybės politikos pamatai.
Jubiliatas prisipažįsta baigęs tris universitetus: Pedagoginį, Minsko partinį ir svarbiausią – gyvenimo universitetą. Pastarasis diplomas jam pats svarbiausias…
Apie meilę
Būdamas 25-erių metų A. Bernotas sukūrė šeimą. Su žmona Irena susilaukė sūnaus Lino ir dukros Saulės. „Jei ne mano Irutė, nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau. Labai ją mylėjau“, – atvirauja jubiliatas. Sako, kad žmona buvusi labai tolerantiška ir rūpestinga. 1983 metais po sunkios ligos ji mirė.
„Slaugiau ją iki pat mirties. Paskutinę dieną prieš mirtį ji ilgai ilgai laikė mano rankas. O rytą mirė. 25 metus kartu nugyvenom“, – apie savo žmoną kalba A. Bernotas.
Būdamas našliu jis bandė lipdyti dar vieną lizdą, tačiau santuoka nebuvo sėkminga.
Apie vaikus
A. Bernotas jau daug metų gyvena Sodų gatvėje. Erdviame name telpa kelios kartos: dukra, anūkė ir ketverių metų proanūkis.
Kauno rajone savo verslą turintis sūnus neseniai jam pateikė tikrą staigmeną: prisipažino, kad turi suaugusią nesantuokinę dukrą. Nežinia, kaip kitas tėvas reaguotų į tokią žinią, tačiau A. Bernotas buvo labai patenkintas ir greitai susipažino su septyniolikos jau sulaukusia savo anūke. Tai jam didelė dovana.
Apie pomėgius
Pašnekovas prisipažįsta apie namus nesitvarkantis ir jokio fizinio darbo nedirbantis – turi daug kitų rūpesčių.
Pats svarbiausias A. Bernoto hobis – medžioklė. Medžioja jau 45-erius metus. Namuose turi nemenką medžioklės trofėjų kolekciją. Prisipažįsta, kad dabar jau akis nebe tokia taikli, tačiau prasidėjus sezonui į medžioklę visada eina lyg į šventę.
Turi ir kitą pomėgį – muzikuoti ir šokti. Jubiliato namuose ne tik trofėjai, bet ir nuo jaunystės išsaugotas 60 metų senumo akordeonas.
Jaunystėje buvo ir neblogas sportininkas. Rinko čiuožėjo slidėmis, krosų čempiono medalius ir net kopė į kalnus netoli Elbruso.
Apie šiokiadienius
Prieš dešimt metų šis veiklus ukmergiškis įkūrė Pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyrių. Taip pat eina asociacijos viceprezidento pareigas. Priklauso pensininkų tarybai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Daug metų vadovavo „Mūšios“ sodų bendrijai, tačiau šių pareigų atsisakė.
Nors A. Bernotas jau seniai pensininkas, veiklos ir darbo jis turi į valias. Kiekvieną rytą keliasi labai anksti, pasipuošia ir eina tvarkyti įvairiausių reikalų: ieško rėmėjų, organizuoja įvairius renginius.
Namuose ilgai nevakaroja: per televiziją žiūri tik sporto laidas ir „Panoramą“.
Apie sveikatą
Dideliu sveikuoliu A. Bernotas savęs nevadina. Vienintelė jo mankšta – medžioklė. Ne itin sveikai ir maitinasi. Tik pastaraisiais metais sveikata labiau susidomėjo ir net ėmė laikytis dietos.
Tiki, kad energiją ir gerą nuotaiką iki 80 metų pavyksta išsaugoti, nes dažnai šypsosi ir mėgsta pajuokauti. Labai patinka ir gražiai pasipuošti.
Namuose yra sukaupęs poros šimtų kaklaraiščių kolekciją. Prie kiekvienų marškinių sugeba priderinti kaklaraištį. Jį ryši net medžioklėje.
„Amžius daro savo: tai daiktus palieku, tai ką pamirštu. Anądien turguje palikau skėtį“, – prisipažįsta vyras. Apie senatvę stengiasi negalvoti, tačiau kiek gailisi, kad ne taip reikėjo gyventi…
Apie jubiliejų
Gražų gyvenimo kelią nuėjęs pašnekovas minėjo ne vieną jubiliejų, tačiau nė vienam nesiruošė taip atsakingai, kaip šiam. Nori padaryti šventę ne sau, o kitiems. Restorane rengiamoje puotoje, sako, bus ne tik maisto ir gėrimų, bet ir surengta nuotraukų, dokumentų, trofėjų paroda.
Gimtadienių nei vaikystėje, nei jaunystėje A. Bernotas nešvęsdavo – nebuvo tokios mados. Pradėjo minėti gimimo datą jau dirbdamas.
Laukia artimiausiųjų
„Aš nebandau smėliu užbarstyti savo gyvenimo metų. Buvo visko gyvenime: nusivylimo, pergyvenimų, džiaugsmo, ašarų, sveikatos bėdų. Ačiū Dievui, kad sulaukiau 80 metų. O ateitis priklausys nuo to, kiek man laimins Dievulis. Amžinybės nebuvo, nėra ir nebus“, – sako jubiliatas.