Jonui Mockevičiui dar tik dvidešimt dveji, tačiau gyvenimo patirtimi jis gali rungtis su perpus už save vyresniais. Deltuvos seniūnijoje, Aleksandravos kaime gyvenantis jaunuolis prieš ketverius metus tapo trylikamečio broliuko globėju. Tėtį jaunėliui broliui atstojantis vaikinas dirba, ūkininkauja ir studijuoja universitete.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gedimino Nemunaičio nuotr. Jonas Mockevičius sako, kad svarbiausia, kas lėmė jo apsisprendimą globoti brolį, – kraujo ryšys ir atsakomybė.
Prieš ketverius metus iš gyvenimo savo noru pasitraukus mamai, vienintelė brolių – aštuoniolikmečio Jono ir trylikamečio Roko – viltis liko tėvas. Tačiau stiklelio nevengiantis gimdytojas, su kuriuo mama jau anksčiau buvo išsiskyrusi, savo tėviškų pareigų kratėsi.
„Šeimos nebuvo“, – nelinksmi Jono vaikystės ir paauglystės prisiminimai. Neilgai trukus pasimirė ir tėvas.
Brolio neatidavė
Vaikinas prisimena, kad po mamos laidotuvių giminės pasisiūlė priglausti brolį Roką. Tačiau jo sprendimas buvo toks: „Liksim vargo vargt ir į gyvenimą kabintis dviese.”
Nors pats jau buvo sulaukęs pilnametystės, nuo to lengviau nė kiek neatrodė. Pats dar tebebūdamas Antano Smetonos gimnazijos mokinys, ėmėsi rūpintis ne tik kasdienine buitimi, bet ir broliuku, jo auklėjimu.
Dar mamai gyvai esant, didžiausias šeimos galvosūkis būdavo – „ką šiandien valgysim“. Mat trys žmonės pramisti turėdavo iš mamos neįgalumo pašalpos – 200 litų. Nors gyveno kaime, paskutiniaisiais metais mama savyje ne tik ūkiui, bet ir daržui jėgų neatrasdavo.
Pirmasis Jono žygis į savivaldybę – prašyti trylikamečio brolio globėjo teisių bei pašalpos. „Atidėlioti nebuvo kaip – valgyti reikėjo šiandien. Be to, abu lankėme mokyklą – išlaidų netrūko, o santaupų neturėjome. Laimė, procedūros ilgai neužtruko ir iš pašalpų pradėjome kurti bendrą gyvenimą“, – pasakoja Jonas.
Pradėjo ūkininkauti
Baigęs gimnaziją, jis įsidarbino šaltkalviu UAB „Zujų paukštynas“, įstojo į Žemės ūkio universitetą. Po kelerių metų tapo jaunuoju ūkininku. Prie namų plytinčio trijų hektarų sklypo svetimiems nuomoti nesiryžo, nors norinčių buvo. Pagalvojo, kad žemė – aplink sodybą, ūkis dabar chemizuotas – purkš chemikalus tiesiai į langus.
O be to, žemė – tai irgi atsvaros taškas. Įsigijo technikos, išsinuomojo dar tris hektarus, javais apsėjo, bulvėmis apsodino. Bulvių derlių jau beveik „išdalijo“ – pirkėjai vos pasodinus rudeniui užsisakinėja. Žemę protingai naudodamas, duonos pas svetimus neisi prašyti.
Prašo nesigailėti
Patyrė broliai ir prašytojų dalią – vieniši ir sutrikę, stovėdami priešais sunkią našlaičio gyvenimo realybę, savo istoriją pasipasakojo „Bėdų turguje“.
Tuomet gauta labdara gyvenimą kiek pragiedrino. Jonas pasakoja, kad po laidų televizijoje ir radijuje dar ilgai sulaukdavo gerų žmonių, pasirengusių padėti, skambučių: „Labai jiems esame dėkingi už tai. Ypač toms senučiukėms 80-90 metų močiutėms, kurios ne tik paguosdavo, bet ir iš savo varganų pensijų šimtinę į sąskaitą pervesdavo.“
Laimė, Jonas greitai suprato, kad su labdara toli nenueisi. Gyvenimo kokybė priklauso tik nuo asmeninio požiūrio į tai. „Tik jau negraudinkit skaitytojų ir pasakykit, kad dabar mums visko užtenka, nieko nebereikia. Nuvažiavęs į prekybos centrą apsipirkti, matau, kad mes sau galime leisti tikrai ne mažiau nei kiti“, – sako pašnekovas. Mano, kad ant kojų jiedu jau atsistojo, ir norėtų, kad jų su broliu aplinkiniai nesigailėtų.
Gyvenimo mokykla – su pagyrimu
Gyvenimo mokyklą pradėjo, kitiems atrodytų, nuo smulkmenų: blynus, kotletus, kugelį išsikepti, sriubą išsivirti. Net apsipirkti parduotuvėje reikėjo išmokti. „Pamenu, sykį nusprendėme, kad pinigų turime geram apsipirkimui. Nuvažiavom į prekybos centrą – akys apraibo. Krovėm, krovėm į vežimėlį, paskui vos maišą patempėm… O kai namo parsinešėm – patys matom, kad valgyti tai nėra ką – saldumynai, traškučiai…“ – pirmąsias gyvenimo pamokas prisimena Jonas.
Ne tik taupyti, bet ir planuoti išmoko vėliau. Įsigijo naują dujinę viryklę. Nusipirko ir automobilį. Senutėlį, bet, anot Jono, turintį labai gerą savybę – važiuoja. Dabar taupo naujam šaldytuvui, nes senasis labai daug elektros naudoja.
Dar rimtesni darbai – susikonstruoti vandentiekį. Vaikinas sako, kad tą padaryti sugebėtų ir pats, bet darbas, studijos, ūkis praryja beveik visą laiką. Įvestas vandentiekis naujų darbų padiktuotų – pasikeisti paprastą skalbyklę į automatinę, įsirengti dušo kabiną. „Praustis nereikėtų į Deltuvos pirtį važinėti“, – sako jis.
Auklėtojo pareigos – ne našta
Jonas pripažįsta, kad brolis Rokas „aukseliu“ niekuomet nebuvo: „Jo būdas priešingas manajam. Aš ramus, lėtas. Jis nuo vaikystės daug judresnis, aktyvesnis už mane. Dar paauglys – tuo daug pasakyta. Ir dabar dar negaliu teigti, kad iš to maištingo amžiaus išaugo.“
Jonas su Roku bendrauja kaip broliai. Turi kiekvienas ir savo bendraamžių draugų ratą, ir bendrą būrį. Laisvalaikį mėgsta leisti gamtoje. Rokas nepraleidžia progos pažvejoti. Su savo draugais šešiolikmetis savaitgaliais į šokius patraukia. Jonas nedraudžia – kada gi šokti, jei ne jaunam. Pats sau tokioms pramogoms atrodo jau „per senas“.
Įsimintiniausia jo, kaip brolio-auklėtojo, patirtis – kai į namus atvažiavę policininkai pranešė, kad per Miesto šventę Roką centre sidro „prisilesusį“ pagavo. „Aišku, iš mano pusės sekė griežtas moralas. Paaiškinau, kad jis niekada neturi pamiršti, jog į mūsų šeimą žiūrima per didinamąjį stiklą“, – sako jaunasis globėjas. Paskui prisipažįsta, kad nelabai savo brolį ir smerkia – dėl bendros tvarkos pabarė. „Paaugliai smalsūs – išbandyti uždraustus vaisius traukia. Gal tik vietą žioplai pasirinko. Ne taip viešai galėjo“, – šypsosi jis.
Pats alkoholį vartoja saikingai. „Gėrimas gėrimui nelygu. Su giminėm per Kalėdas atsidarę vyno butelį, viso neišgeriam – lieka ne tik Naujiems metams, bet ir Velykoms“, – mano, kad reikia bijoti ne paties alkoholio, bet jo vartojimo kultūros nebuvimo.
Jonas neneigia, kad jaučiasi ne pagal savo amžių subrendęs – atsakomybė ne tik už save, bet ir už globotinį aplenkė metus. Jo požiūris į gyvenimą – kuo rimčiausias. „Pažįstu nemažai bendraamžių, kuriems mamos ne tik blynų iškepa ar drabužius išskalbia – lovas pakloja. Jokių rūpesčių“, – sako jis. Tačiau tikina, kad nei smerkia jų, nei pavydi.
Ateities planai – sparnuoti
Jonas sako, kad šią vasarą teks broliui rimtai ūkyje padirbėti. Kam ieškoti darbo pas svetimus, jei sava žemė rankų reikalauja. Be to, Rokas apie motorolerį svajoja. Taigi, ši transporto priemonė – irgi sąraše. „Aš ir pats paauglystėj motociklą, tokį seną rusišką „Ižą“, turėjau. Bet dabar jaunimui atrodo kitaip – reikia turėti tokį, kad ne gėda prieš draugus būtų…“ – rimtai kalba vyrukas.
Rokas šiemet baigia Dainavos pagrindinę mokyklą. Supranta, kad be vidurinio išsilavinimo kelias į ateitį užkirstas. Apsisprendė, kad baigs dvylika ir stos į aukštąją. Apie konkrečią specialybę dar nekalba, bet labiau traukia techninės – „vyriškos“.
Keisti specialybę norėtų ir pats Jonas. Energetiką studijuojantis vaikinas sako, kad jam, savo ateitį su žemės darbais siejančiam, tikslingiau būtų pereiti į Agronomijos fakultetą.
Viskas, kas pasiekta, – savo jėgomis, rankomis ir protu. Kasdieninis darbas „Zujų paukštyne“, neakivaizdinės studijos Žemės ūkio universitete, aplink sodybą siūbuojantys javai bei derančios bulvės – tai ta stabili bazė, kurios pagrindu kuriamos naujos svajonės.