Din­gu­sią se­se­rį pa­dė­jo su­si­grą­žin­ti lū­žu­si ko­ja

Sie­si­kų se­niū­ni­jo­je, Mi­kė­nų kai­me – ne­įpras­tos su­grįž­tu­vės. Po dvi­de­šim­ties me­tų kla­jo­nių na­mo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu bu­vo par­ga­ben­ta sep­tin­tą de­šim­tį be­bai­gian­ti mo­te­ris. Nors ir be do­ku­men­tų, as­me­ni­nių daik­tų, ne­ga­lin­čią sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti ją su­si­grą­ži­no ir slau­go se­suo.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kai į re­dak­ci­ją už­su­ku­si Ve­ro­ni­ka Mas­ko­liū­nie­nė pra­dė­jo dės­ty­ti sa­vo bė­dą, ne­slėp­siu – vog­čio­mis pa­žvel­giau į ka­len­do­riaus la­pe­lį – ar tik šian­dien ne pil­na­tis. Tie­siog sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti tuo, ką pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Lū­žu­si ko­ja pa­dė­jo Ve­ro­ni­kai bent lai­ki­nai su­si­grą­žin­ti se­se­rį.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Sie­si­kų se­niū­ni­jo­je, Mi­kė­nų kai­me, gy­ve­nan­ti Ve­ro­ni­ka tvir­ti­no, kad iš na­mų iš­ėjo, su ki­ta­tau­čiais su­si­dė­jo ir na­mo 20 me­tų ne­be­pa­rei­na 67 me­tų jos se­suo Va­cė. Ve­ro­ni­ka pra­šė pa­dė­ti ją su­si­grą­žin­ti.

Ne­klau­ža­da na­mo ne­pa­rei­nan­ti se­no­lė? Ta­čiau žo­dis po žo­džio ir iš kai­mo mo­ters lū­pų iš­si­vy­nio­jo dra­ma­tiš­kos is­to­ri­jos ka­muo­lys.

Ve­ro­ni­kai Mas­ko­liū­nie­nei na­mus pa­li­ku­sio­ji Va­cė – vie­nin­te­lė se­suo. Ji ne­su­kū­rė sa­vo šei­mos, tu­ri ne­įga­lu­mo gru­pę ir jau dvi­de­šimt me­tų ne­gy­ve­na sa­vo na­muo­se.

Kaipgi nu­ta­rė pa­lik­ti tė­vų pa­sto­gę? Ve­ro­ni­ka pa­sa­ko­jo, kad prieš ket­vir­tį am­žiaus Va­cy­tė bu­vo ne kar­tą gy­dy­ta „vi­lei­ko­je“. Grįž­da­vo na­mo po li­go­ni­nės ir vėl gy­ven­da­vo su šei­ma, vi­sai ne­blo­gai su­tar­da­vo. Ta­čiau kar­tą po „vi­lei­kos“ į na­mus ji su­grį­žo ly­di­ma tam­saus gy­mio mo­te­riš­kės.

Nuo ta­da pra­si­dė­jo ne­su­ta­ri­mai: dirb­ti nie­ko apie na­mus Va­cy­tė ne­be­no­ri, daik­tai po tru­pu­tį dings­ta. „Už pa­veiks­lo koks li­tas pa­dė­tas, o žiū­rėk jau jo ir ne­bė­ra. Ai, bet ne­no­riu nie­ko sa­ky­ti. Din­go ir ne­be­su­grą­žin­si“, – pa­sa­ko­jo Ve­ro­ni­ka.

Ne­sle­pia, kad prie­kaiš­tai dėl nuo­lat dings­tan­čių daik­tų ta­po jų su se­se­rim kon­flik­to prie­žas­ti­mi. Ta­čiau ma­no, kad jos no­ras pa­bėg­ti iš na­mų už­gi­mė dar jau­nys­tė­je, kai nuo­lat „sirg­da­vo“ ir la­bai daž­nai pas dak­ta­rus va­žiuo­da­vo. Pa­žįs­ta­mi sa­ky­da­vo: pa­žiū­rė­kit pa­žiū­rė­kit, ko­kie ten jos dak­ta­rai. Bet na­miš­kiai jos taip nie­kad ir ne­pa­se­kė…

Ve­ro­ni­ka tvir­ti­na, kad su se­se­rim ne­ben­dra­vo 20 me­tų, bet per pa­žįs­ta­mus se­kė jos gy­ve­ni­mo vin­gius. Ži­no­jo, kad ji su­si­dė­ju­si su či­go­nų tau­ty­bės uk­mer­giš­kiais gy­ve­na tai vie­nur, tai ki­tur, pas­ta­ruo­ju me­tu – Jau­ni­mo gat­vė­je.

„Žmo­nės man sa­ko – da­ryk ką nors, iš­plėšk ją iš tų na­mų. Ten ją mu­ša. Mu­ša taip, kad net rū­bai su­plyš­ta“, – pa­sa­ko­jo, ką iš ki­tų gir­dė­ju­si Ve­ro­ni­ka. Esą ne vie­nas pa­žįs­ta­mas jai ti­ki­no, kad Va­cy­tė la­bai iš­nau­do­ja­ma, mu­ša­ma, ver­čia­ma el­ge­tau­ti, kad iš jos at­im­ti ir do­ku­men­tai, ir kas mė­ne­sį gau­na­ma ne­di­de­lė pen­si­ja.

Ve­ro­ni­ka tvir­ti­no anks­čiau ban­džiu­si se­se­rį įkal­bin­ti grįž­ti na­mo, ta­čiau ši ben­drau­ti at­si­sa­ky­da­vu­si.

Ve­ro­ni­ka tvir­ti­na, kad nu­trū­kęs ry­šys su se­se­ri­mi ją ver­tė smar­kiai ne­ri­mau­ti. Se­na tro­be­lė, ku­rio­je gy­ve­na su sa­vo sū­nu­mi, pri­klau­so abiem se­se­rims. Po ly­giai. Pa­ti Ve­ro­ni­ka taip pa­vel­dė­ji­mo do­ku­men­tus su­tvar­kė. Nors Va­cy­tė tuo me­tu tė­vų na­mus jau bu­vo pa­li­ku­si. Gal­vo­jo: tu­ri bū­ti žmo­niš­kai, kaip ki­taip. Ir že­mę se­se­riš­kai pa­da­li­no. Bet me­tams bė­gant su­pra­to, kad tas se­se­riš­ku­mas ga­li liūd­nai baig­tis – ims ir už­ra­šys kam nors sve­ti­mam ne­įga­li Va­cy­tė sa­vą­ją da­lį.

Vi­sai ne­se­niai se­sers gy­ve­ni­mą iš ša­lies nuo­lat ste­bė­ju­si Ve­ro­ni­ka ga­vo ži­nią – Va­cė su­si­lau­žė ko­ją ir gu­li li­go­ni­nė­je. Mo­te­ris su­pra­to, jog to­kios pro­gos pra­leis­ti ne­ga­li­ma: ko­jos lū­žis ir lai­ki­nas ne­įga­lu­mas – pui­kus šan­sas par­si­ga­ben­ti pra­žu­vė­lę na­mo. Ve­ro­ni­ka nu­ta­rė bū­tent taip ir pa­da­ry­ti.

Li­go­ni­nė­je lan­kė se­se­rį, o at­ėjus jos iš­ra­šy­mo iš gy­dy­mo įstai­gos die­nai, ėmė­si ryž­tin­gų veiks­mų – li­go­ni­nės ka­so­je su­mo­kė­jo už li­go­nės su­gip­suo­ta ko­ja par­ga­be­ni­mą ir ją, gu­lin­čią ant neš­tu­vų, par­si­ve­žė į Mi­kė­nus.

Va­cy­tė vi­są ke­lią ai­ma­na­vo, kad ji tu­ri pir­miau­siai vyk­ti į Jau­ni­mo gat­vę – ten esą tu­ri rei­ka­lų. Ta­čiau nie­kas jos no­rų ne­pai­sė ir ne­įga­li mo­te­riš­kė bu­vo par­ga­ben­ta į sa­vo tė­viš­kę.

Kaip to­liau klos­ty­sis se­se­rų li­ki­mas, sun­ku pa­sa­ky­ti. Ve­ro­ni­ka bai­mi­na­si, kad par­si­ve­žus sun­kų li­go­nį už­si­kro­vė sau di­de­lę bė­dą. Ji vi­saip ban­do ra­min­ti se­se­rį ir įkal­bi­nė­ja lik­ti tė­vų na­muo­se. Pra­ėjus po­rai sa­vai­čių po ne­įpras­tų su­grįž­tu­vių pen­si­nin­kė Va­cy­tė vis dar ne­tu­ri sa­vo pa­so. Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad į Jau­ni­mo gat­vę pas sa­vo drau­gus ji jau ne­be­si­ver­žia, ta­čiau ben­drau­ti su šei­ma ne­la­bai no­ri ir apie pra­ėju­sius me­tus nie­ko ne­pa­sa­ko­ja.

At­kak­lio­ji Ve­ro­ni­ka ne­si­gai­li na­mo par­si­ga­be­nus sun­kų li­go­nį. Ji slau­go trau­mą paty­ru­sią se­se­rį, ti­ki­si, kad po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­dės at­gau­ti pra­ras­tą jos pa­są. Jei ne­at­gaus, da­rys nau­ją.

Ta­čiau kas ži­no, ar pa­svei­ku­si Va­cė vėl ne­spruks iš na­mų…