Darbą pradeda naujasis „Sodros“ vadovas

Nuo ant­ra­die­nio „Sod­ros“ Uk­mer­gės sky­riaus di­rek­to­riaus pa­rei­gas pra­de­da ei­ti Ša­rū­nas Pru­šins­kas. Uk­mer­giš­kiai iki šiol jį pa­ži­no­jo kaip far­ma­ci­nin­ką, „Šei­mos vais­ti­nės“ va­do­vą. „Uk­mer­gės ži­nioms“ nau­ja­sis di­rek­to­rius mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Ša­rū­nas Pru­šins­kas įsi­ti­ki­nęs, kad ge­riau­sia va­do­vo sa­vy­bė – pa­gar­ba pa­val­di­niams.

Kaip ki­lo min­tis da­ly­vau­ti kon­kur­se „Sod­ros“ di­rek­to­riaus vie­tą už­im­ti? Kiek kon­ku­ren­tų tu­rė­jo­te, ar pa­si­ti­kė­jo­te sa­vo jė­go­mis?

Far­ma­ci­jo­je dir­bau nuo dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų. 26 me­tus va­do­va­vau vais­ti­nei. Per vi­sus tuos me­tus kei­tė­si tik vais­ti­nės pa­va­di­ni­mas, o va­do­vo kė­dė iš­li­ko ta pa­ti – tai vais­ti­nės ve­dė­jas, tai di­rek­to­rius. Šiaip esu pa­sto­vaus cha­rak­te­rio, kai jau įlei­džiu šak­nis, tai il­gam.

Ta­čiau šie­met su­lau­kus pen­kias­de­šimt­me­čio, įsi­žie­bė ug­ne­lė iš­ban­dy­ti sa­ve ki­to­je sri­ty­je. At­si­tik­ti­nai pa­ma­čiau in­ter­ne­te skel­bi­mą apie bū­si­mą kon­kur­są ir ta­riau sau: „Jei jau no­ri ką nors keis­ti gy­ve­ni­me, tai tu­ri tai pa­da­ry­ti da­bar, nes pas­kui ga­li bū­ti per vė­lu.“ Ir ėmiau la­bai rim­tai ruoš­tis kon­kur­sui. Per­skai­čiau dau­gy­bę do­ku­men­tų, įsta­ty­mų, bet pra­dė­jau nuo pa­grin­di­nio – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos.

Be ma­nęs kon­kur­se da­ly­va­vo dar pen­ki pre­ten­den­tai. Uk­mer­giš­kių, at­ro­do, ne­bu­vo, nes tiek me­tų Uk­mer­gė­je iš­dir­bęs, ma­nau, bū­čiau pa­ži­nęs. Aiš­ku, kad jau­di­nau­si. Jau­čiau­si kaip lai­ky­da­mas eg­za­mi­ną.

Ne pats leng­viau­sias pe­rio­das „Sod­rai“… Ar ne­gąs­di­na tai, kad di­de­les vil­tis dau­ge­lis de­da į nau­ją­jį va­do­vą?

Ne­ma­nau, kad te­ri­to­ri­nis Uk­mer­gės sky­rius ga­li vie­naip ar ki­taip nu­lem­ti „Sod­ros“ li­ki­mą. Mes esa­me tik vyk­dy­to­jai, ku­rie va­do­vau­ja­si įsta­ty­mais, mi­nist­rų raš­tais. O są­ži­nin­gai dirb­ti rei­kia vi­sur…

Kaip į to­kį jū­sų „šuo­lį“ iš far­ma­ci­jos į ki­tą sri­tį re­a­ga­vo šei­ma?

Šei­ma pri­ta­rė ma­no pa­si­ri­nki­mui. Žmo­na Vai­da taip pat far­ma­ci­nin­kė, dir­ban­ti ki­to­je „Šei­mos vais­ti­nė­je“ Uk­mer­gė­je. Tu­riu du vai­kus. Vai­kai su me­di­ci­na sa­vo gy­ve­ni­mų ne­su­sie­jo. Duk­ra Mil­da, bai­gu­si an­glų fi­lo­lo­gi­ją, dir­ba in­ter­ne­ti­nės re­kla­mos fir­mo­je Vil­niu­je. Sū­nus Ber­nar­das stu­di­juo­ja mu­zi­ką. Jis – Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tas.

Ar toks žings­nis jums pa­čiam ne­at­ro­do drą­sus? Ar tarp vais­ti­nės va­do­vo ir „Sod­ros“ va­do­vo pa­rei­gų ma­to­te ko­kių nors ben­drų są­ly­čio taš­kų?

O ko­dėl ki­tos spe­cia­ly­bės šioms pa­rei­goms ge­ros, o far­ma­ci­nin­ko – ne? (Pa­šne­ko­vo vei­de – šyp­se­na) Tarp kit­ko, „Sod­ra“ dau­ge­liui su­ke­lia aso­cia­ci­jas, kad čia dau­giau­sia spren­džia­mi pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių rei­ka­lai – pen­si­jų klau­si­mai. Dirb­da­mas vais­ti­nė­je, iš­mo­kau ben­drau­ti su gar­baus am­žiaus žmo­nė­mis. Ma­nau, kad ši są­sa­ja – tam tik­ras pri­va­lu­mas ir dir­bant „Sod­ro­je“. O va­do­vo kė­dė ma­nęs ne­gąs­di­na – dau­giau kaip ket­vir­tį am­žiaus va­do­va­vau ko­lek­ty­vui.

Ko­kios sa­vy­bės, jū­sų ma­ny­mu, va­do­vui la­biau­siai ne­tin­ka? Koks jūs pats esa­te va­do­vas?

Pri­klau­so­mai nuo ap­lin­ky­bių. Kar­tais ga­li ne­tik­ti vie­nas, kar­tais – ki­tas va­do­va­vi­mo bū­das. Ta­čiau vi­suo­met bu­vau ir esu įsi­ti­ki­nęs, kad sta­lo ir kumš­čio de­ri­nys va­do­vui vi­siš­kai ne­tin­ka­mas. Nie­kuo­met jo ir ne­nau­do­ju. Va­do­vas ne­tu­ri že­min­ti pa­val­di­nių. Jei jau rei­kia iš­sa­ky­ti prie­kaiš­tus, ge­riau­sia tai pa­da­ry­ti akis į akį – ne­gir­dint ki­tiems. Pa­gar­ba pa­val­di­niams – va­do­vo stip­ry­bė. Be to, nie­kuo­met ne­pra­lei­džiu pro au­sis ge­rų pa­siū­ly­mų, o prieš ką nors keis­da­mas dar­be, ap­ta­riu su ko­lek­ty­vu. Ap­skri­tai, dras­tiš­kų prie­mo­nių ne­nau­do­jau – nie­kuo­met ir ne­pri­rei­kė.

Ką la­biau­siai mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

Vie­nas iš ma­no po­mė­gių – de­tek­ty­vi­niai ro­ma­nai. Jų skai­ty­mas spe­ci­fi­nis – kai daug per­skai­tai, jie la­bai su­vie­no­dė­ja dėl de­tek­ty­vams bū­ti­nų sa­vy­bių – in­tri­gos, tam tik­ro siu­že­to mo­de­lio, leng­vo skai­ty­mo. Jau tiek esu per­skai­tęs, kad kar­tais pa­imu į ran­kas ir su­trin­ku – skai­čiau ar ne.

Esu gi­męs ir už­au­gęs kai­me, Bir­žų ra­jo­ne. Nors są­sa­jos su gim­tuo­ju kai­mu nu­trū­ko, nes ma­ma taip pat at­si­kraus­tė į Uk­mer­gę, iš­li­kau kai­mo žmo­gus. Kai­mas, gam­ta iki šiol man pa­ti ge­riau­sia ra­my­bės oazė. Ta­čiau ne­su nei žve­jys, nei me­džio­to­jas. Ne­vi­lio­ja ir eg­zo­tiš­ki kraš­tai, ne­su di­de­lis ke­lio­nių aist­ruo­lis. Atos­to­gau­ja­me daž­niau­siai Za­ra­sų ra­jo­ne, prie An­ta­liep­tės ma­rių esan­čio­je gi­mi­nai­čių so­dy­bo­je.

Ačiū už po­kal­bį. Sėk­mės nau­jo­se pa­rei­go­se.