Braš­kes įam­ži­no skulp­tū­ro­se

Braš­kių au­gin­to­jas Vla­das Gu­ze­lis sa­vo ver­slą nu­ta­rė pa­gerb­ti skulp­tū­ro­mis. Jo ūky­je šie­met pa­sta­ty­ta ąžuo­li­nė skulp­tū­ra, vaiz­duo­jan­ti braš­kių krai­te­lę lai­kan­čią mer­gai­tę.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šiuo me­tu V. Gu­ze­lio ūky­je – pats dar­by­me­tis. Ūki­nin­kas sa­ko, kad vė­sus oras ga­li bū­ti ir sa­vo­tiš­kas tal­ki­nin­kas: „Braš­kės nu­noks­ta laips­niš­kai, ne vie­nu me­tu – su­spė­ji su­si­tvar­ky­ti.“

Jau pen­kio­li­ka me­tų ūki­nin­ko va­sa­ra braš­kė­mis kve­pia. Ma­tęs jis jų vi­so­kių. Ir kai ke­lis mė­ne­sius iš ei­lės lie­tus dren­gia, ir kai ke­pi­na taip, kad švie­žiai nu­skin­tos braš­kės at­ro­do kaip spe­cia­liai džio­vin­tos. Anot jo, net ne­ži­nai, ką su to­kiom da­ry­ti. Tuo­met jos tin­ka tik džio­vin­tų vai­sių ar­ba­tai…

Dar­bą uo­gų lau­ke Vla­das Gu­ze­lis ra­gi­na de­rin­ti su po­il­siu – tam įreng­ta po­il­sio aikš­te­lė, iš­kas­tas tven­ki­nys.

Lie­tus Vla­do Gu­ze­lio ūky­je nuos­to­lių ne­pri­da­rė.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

„Šie­met lie­tus dar ne­spė­jo pa­da­ry­ti nuos­to­lių. Kaip tik į nau­dą – kai oras vė­sus, ne toks stai­gus no­ki­mas. Rin­ka ne­per­si­pil­do – spė­ji su­si­tvar­ky­ti“, – V. Gu­ze­lis sa­ko, kad kai vie­nu me­tu su­noks­ta daug uo­gų, per die­ną ten­ka re­a­li­zuo­ti net pen­kias to­nas braš­kių. Tai­gi vė­si va­sa­ra braš­kių au­gin­to­jams – sėk­mė. Ne­bent dar ke­le­tą sa­vai­čių lie­tus pliaup­tų. Tuo­met uo­gos spar­čiau pū­ti pra­dė­tų.

Kol kas V. Gu­ze­lio mėgs­ta­mos “Ho­ney” veis­lės uo­gos pui­kiai iš­lai­ko sa­vo pre­ki­nę iš­vaiz­dą. Mat tai tvir­ta, at­spa­ri trans­por­ta­vi­mui, li­goms bei lie­tin­gam lai­ko­tar­piui veis­lė.

Ūki­nin­kas ti­ki­na nie­ko prieš ne­tu­rįs ir prieš lie­tin­gu oru spar­čiai į vir­šų ky­lan­čias pik­tžo­les. Nors tar­pu­va­gius nuo­lat šie­nau­ja ve­jap­jo­ve, di­des­nius žo­ly­nus dal­giu ap­ka­po­ja, bet džiau­gia­si, kad braš­kės gra­žiai ant žo­ly­tės gu­la, uo­gos že­mė­mis ne­su­si­te­pa.

Aiš­ku, vi­siš­kai ne­nai­ki­na­mos pik­tžo­lės ma­ži­na uo­gų der­lių. Ta­čiau her­bi­ci­dų ūki­nin­kas ti­ki­na nau­do­jąs „su pro­tu“. Nors ūkis ne­tu­ri eko­lo­giš­ko ūkio sta­tu­so, ga­lė­tum va­do­vau­tis moks­li­nin­kų pa­ta­ri­mais, kiek ir kuo purkš­ti, kad žo­lė braš­ky­no ne­gož­tų. Bet che­mi­ka­lai bran­gūs, jais ne­la­bai pa­pik­tnau­džiau­si. Be to, kaip sa­ko pa­šne­ko­vas, yra ir ki­tas, be­ne svar­biau­sias, mo­ty­vas: „Uo­gas ir žmo­nėms par­duo­dam, ir pa­tys val­gom – no­ri­si, kad jos bū­tų kuo eko­lo­giš­kes­nės.“ Ūki­nin­kas sa­ko, kad braš­kė jam – pa­ti ska­niau­sia, nie­kuo­met ne­nu­si­bos­tan­ti uo­ga. Va­sa­rą jų ne­at­si­val­go – net žie­mai pri­si­šal­do. Per­nai ūki­nin­kas su šei­ma vi­są šal­dik­lį šal­dy­tų uo­gų per­žiem su­val­gė. „Ir dar pri­trū­kom…“ – jis juo­kia­si, kad braš­kė jam – vi­sų uo­gų ka­ra­lie­nė.

„Nė­ra to blo­go, kas ne­iš­ei­tų į ge­rą“, – pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­ja, kad pen­kio­li­ka me­tų au­gin­da­mas šias uo­gas va­do­vau­ja­si ne tik moks­li­nin­kų re­ko­men­da­ci­jo­mis bei ki­tų ūki­nin­kų pa­ta­ri­mais. La­bai svar­bu va­do­vau­tis kon­kre­taus ūkio spe­ci­fi­ka. Ne vie­ne­rių me­tų pri­rei­kė ati­tai­ky­ti, ko­kias braš­kių veis­les tin­ka au­gin­ti vie­na­me ar ki­ta­me di­džiu­lio ūkio skly­pe, ka­da jas deng­ti anks­ty­va­jam der­liui.

Ūki­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad tu­ri bū­ti pa­si­ren­gęs vi­so­kioms gam­tos iš­dai­goms. Tai šal­nos pa­čiam uo­gų žy­dė­ji­me už­ei­na, tai kru­ša žie­dus ir uo­gas „nu­ski­na“. O jei šal­na pa­kan­da pir­muo­sius žie­dus, ma­nyk, kad gra­žiau­sių uo­gų ne­be­skin­si.

Per­nai per pa­tį braš­kių no­ki­mą sto­jo di­de­lė saus­ra – ji ge­ro­kai su­ma­ži­no uo­gų der­lių. Vi­sa lai­mė, kad ūki­nin­kas jau ke­le­tą me­tų ple­čia la­še­li­nę drė­ki­ni­mo sis­te­mą. Šiuo me­tu iš dvy­li­kos braš­kė­mis ap­so­din­tų hek­ta­rų de­šimt jau lais­to­ma. Nors tai pa­pil­do­mos ir, pa­sak pa­šne­ko­vo, ne­ma­žos in­ves­ti­ci­jos į braš­kių ūkį, jis sa­ko, kad ne­tu­rė­da­mas lais­ty­mo sis­te­mos, su braš­kė­mis ne­pra­si­dė­tų. „Per­nai per saus­rą iš­lo­šiau tik to­dėl, kad lais­čiau“, – sa­ko jis. Bet, anot V. Gu­ze­lio, nuo vi­sų gam­tos iš­dai­gų nie­kaip neap­si­drau­si. Ūki­nin­kas sa­ko ne kar­tą ir ne du yra skau­džiai nuo jų nu­ken­tė­jęs.

Braš­kių ūkio sėk­mė pri­klau­so­ma ne tik nuo gam­tos. Vie­nas iš svar­bes­nių jos veiks­nių – rin­ka. Pas­ta­ruo­ju me­tu į tur­gus, pre­ky­bos cen­trus plūs­ta len­kiš­kos uo­gos. „Kon­ku­ren­ci­ja stip­riai jau­čia­ma. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li – gre­ta di­de­lė vals­ty­bė su di­des­ne pa­tir­ti­mi au­ga­li­nin­kys­tės, dar­ži­nin­kys­tės sri­ty­je“, – V. Gu­ze­lis sa­ko, kad kai­my­nų braš­ky­nuo­se pa­grin­di­nis der­lius nu­noks­ta tuo­met, kai pas mus su­sirps­ta pir­mo­sios. Toks su­ta­pi­mas Lie­tu­vos ūki­nin­kams – per ki­še­nę. Ta­čiau kon­ku­ren­ci­ja vi­suo­met ska­ti­na siū­ly­ti sa­vo pir­kė­jams ge­res­nę pro­duk­ci­ją.

Ko­dėl daž­nas pir­kė­jas ren­ka­si kiek bran­ges­nę, bet lie­tu­viš­ką pro­duk­ci­ją? V. Gu­ze­lis sa­ko, kad lie­tu­viš­kas uo­gas per­ka tie, ku­riems svar­bu val­gy­ti kuo švie­žes­nes, ką tik nu­skin­tas. Ski­na jas tą pa­tį ry­tą ar­ba, blo­giau­siu at­ve­ju, iš va­ka­ro. Len­kiš­kos uo­gos pa­sie­kia pre­kys­ta­lius ne anks­čiau kaip per ke­le­tą die­nų. „Ma­nau, kad len­kai nau­do­ja dau­giau che­mi­jos nei Lie­tu­vos ūki­nin­kai. Šil­tes­nio kli­ma­to są­ly­go­mis, ko­kios yra Len­ki­jo­je, li­gos bei ken­kė­jai plin­ta spar­čiau, tai­gi ir che­mi­ka­lų kai­my­nams ten­ka nau­do­ti dau­giau“, – svars­to ūki­nin­kas.

Su pre­ky­bos cen­trais V. Gu­ze­lis kol kas ne­drau­gau­ja. Bet, kaip pats sa­ko, šu­li­nin ir ne­spjau­na. La­biau­siai jam iš di­džių­jų pre­ky­bi­nin­kų są­ly­gų ne­pa­tin­ka tai, kad jie rei­ka­lau­ja pri­sta­ty­ti ne vi­sai su­no­ku­sias uo­gas. Ir ne tie­siai ant pre­kys­ta­lio, bet į pre­ky­bi­nes ba­zes. Pir­kė­ją jos pa­sie­kia tik tre­čią-ket­vir­tą die­ną. Nuo to nu­ken­čia jų ko­ky­bė, o kar­tu ir ūki­nin­ko var­das. „Užtat ir per­kam pre­ky­bos cen­truo­se be­sko­nes uo­gas, kad jos san­dė­liuo­se bai­gia nok­ti. Kol kas sa­vo pro­duk­ci­ją par­duo­du tur­gu­je – švie­žią ir nu­no­ku­sią dir­vo­je“, – jis sa­ko, kad jo braš­kių ra­gau­ja ne tik uk­mer­giš­kiai. Ūki­nin­kas pre­kiau­ja Vil­niaus, Kau­no, Ute­nos tur­guo­se. Per­nai jų nu­vež­da­vo net lat­viams.

Ūki­nin­kas pa­sa­ko­ja, jog di­džiau­sią der­liaus da­lį re­a­li­zuo­ja pir­kė­jus įsi­leis­da­mas į lau­kus – pa­tiems pa­siuo­gau­ti. Ir ūki­nin­kui ge­rai, ir žmo­nėms pi­giau. Be to, dau­ge­lis mies­tie­čių džiau­gia­si ir gam­to­je ga­lė­da­mi pa­bū­ti. Šie­met V. Gu­ze­lis pa­si­rū­pi­no, kad pri­sis­ky­nę uo­gų žmo­nės ir pail­sė­ti ga­lė­tų. Ga­lu­lau­kė­je iš­ka­sė vie­nuo­li­kos arų tven­ki­nį, įren­gė po­il­sia­vie­tę. Jo­je pui­kuo­ja­si ir vil­niš­kio skulp­to­riaus me­di­nės skulp­tū­ros. Be­je, ir čia neap­si­ei­ta be uo­gi­nin­kys­tės te­ma­ti­kos – vie­no­je skulp­tū­ro­je pa­vaiz­duo­ta braš­kių krai­te­lę lai­kan­ti, ki­ta ran­ka žy­din­čias uo­gas lie­jan­ti mer­gai­tė. Ren­gia­si pa­vė­si­nę pa­sta­ty­ti. Ne­to­lie­se ty­vu­liuo­ja Obe­lių eže­ras – karš­tą die­ną tie­siai iš uo­gų lau­ko uo­gau­to­jus at­si­gai­vin­ti ma­si­na.