„Ne kiekvienam varduvininkui suteikiama net išeiginė diena“, – savo vardais didžiuojasi tėvų pavadintieji Jonais ir Janinomis. Varduvininkai ąžuolo lapų vainikais puošiami, jiems laužai kūrenami… Tikriausiai visi turime bent po vieną pažįstamą Joną ar Janiną – taigi tą dieną teisę švęsti turi visa Lietuva.
Ligita JUODVALKIENĖ
Prieš keletą dešimtmečių Jonai ir Janinos paprastai būdavo tik vyresnės kartos atstovai. Senuosius vardus išstūmė madingi, modernūs. Pasipylė Dariai, Indrės, Robertai. Tačiau pastaraisiais metais vardų mada tapo labai liberali.
„Ne kiekvienam varduvininkui suteikiama net išeiginė diena“, – savo vardais didžiuojasi tėvų pavadintieji Jonais ir Janinomis. Varduvininkai ąžuolo lapų vainikais puošiami, jiems laužai kūrenami… Tikriausiai visi turime bent po vieną pažįstamą Joną ar Janiną – taigi tą dieną teisę švęsti turi visa Lietuva.
Ligita JUODVALKIENĖ
Sako, kad Joninių naktį pražysta papartis…
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Šalia negirdėtų, kitose tautose populiarių vardų ar sunkiai ištariamų bei keistų naujadarų vėl populiarūs ir senieji vardai. Ukmergės rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Regina Jackūnienė sako, kad šiuo metu „piko valanda“ išaušo bibliniams vardams – Nojams, Pijams, Kajams. Pernai tėveliai Jonuko vardą davė vienam naujagimiui, užpernai – trims.
Archyve pavarčiusi penkiasdešimties metų senumo dokumentus, vedėja aptiko, kad šis vardas buvo labai populiarus prieš pusę amžiaus. Kasmet būdavo įregistruojama dvylika-penkiolika Jonų.
Ukmergės pirminės sveikatos centro vyriausioji gydytoja, rajono tarybos narė Janina Galiauskienė sako nė neįtarianti, kodėl tėvai jai parinko būtent šį vardą. „Būtinai mamos pasiteirausiu“, – pažadėjo pašnekovė.
Jonines ji švenčia visą sąmoningą savo gyvenimą. Gražiausios jos būdavusios vaikystėje: „Vainikais duris apipindavo, draugės susirinkdavo. Ko daugiau vaikui reikia – tikra šventė.“
Ir dabar ji stengiasi savo vardadienį švęsti šeimos ratelyje, kukliai. Tačiau sutinka, kad Joninės yra Joninės. Jei į gimtadienio šventę dažniausiai ateina kviestiniai svečiai, tai jau Jonų ir Janinų sveikinti gali sugužėti labai netikėtai. Nelaukdami jokio kvietimo. „Visuomet namuose turiu būti pasiruošusi platesnį stalą – didesniam svečių ratui“, – šypsosi gydytoja.
Jai patinka, kad vis dažniau sugrįžtama prie senųjų vardų. „Gerai, jei jau iš vardo nekyla abejonių dėl asmens tautybės“, – sako pašnekovė. Tokios tradicijos nebuvo prieš daugiau kaip dvidešimt metų, užtat ir savo dukrai parinko modernesnį Ingridos vardą.
Dviguba šventė laukia Ukmergės butų ūkio direktoriaus Jono Rinkevičiaus. Jis sako savo vardą „atsinešęs“ – mat jo gimtadienį nuo Joninių skiria tik kelios dienos. „Taigi tėvams vardą išrinkti didelių sunkumų nekilo“, – įsitikinęs jis. Be to, Rinkevičių giminėje Jonų ir daugiau yra – senelis taip pat buvo Jonas. „Esu ne tik Jonas, bet dar ir trečias brolis. Turiu dvi už save vyresnes seseris“, – juokiasi J. Rinkevičius iš šios paralelės su liaudies pasakomis.
Direktorius sako, kad keblumų toks populiarus vardas jam nekelia. „Žinau, kad tą dieną sulauksiu svečių – su gėlėmis, ąžuolo vainikais. Net ir kitokių reikalų turint, bėgti iš namų būtų negražu. Ir atostogų metu per Jonines visuomet stengiuosi būti namie“, – tikina jis.
Prisipažįsta, jog šiokį tokį kompleksą jausdavo besimokydamas mokykloje – bendramokslių vardai buvo kur kas modernesni. Pasak J. Rinkevičiaus, tėvai – paprasti kaimo žmonės. Rinkdami vardus ir seserims, ir jam, įmantriais vardais liežuvio laužyti nenorėjo.
Šiais laikais, kai globalizacija į mūsų gimimo liudijimus jau prikaišiojo visokių vardų iš užjūrių, pats laikas atsigręžti į senuosius vardus. „Man patinka, kad grįžta senieji vardai. Tai dar kartą patvirtina, kad viskas pasaulyje sukasi ratu“, – sako direktorius.
Ukmergės miesto seniūnijos kapinių prižiūrėtojas Jonas Motiejūnas sako, kad per savo vardadienį visuomet jaučiasi dėmesio centre. O kaip gi kitaip – juk tenka sėdėti papuoštam ąžuolo vainiku ant galvos, net per laužą peršokti. Jonines tradiciškai jau ne vienerius metus švenčia Molėtų rajone prie Bebruso ežero. Pasveikinti niekuomet nepamiršta giminaičiai. Atvažiuoja net kituose miestuose gyvenantieji.
Iš septynių seniūnijos darbuotojų – net trys Joninių šventės varduvininkai. „Anksčiau būdavau vienas, o dabar gerai, trise „frontą“ atlaikyti lengviau“, – džiaugiasi kapinių prižiūrėtojas.
Jono vardą pašnekovas sako paveldėjęs iš mamos Janinos. „Seneliai labai norėjo, kad anūkėlis būtų Jonukas“, – pasakoja jis. Ir patikina, kad tikrai labai įkalbinės savo vaikus, kad susilaukę vaikelio duotų senelio vardą. „Man tai labai gražu, kai Jonuk, Petriuk kviečia“, – labiausiai jam nepatinka vardai, kuriuos ne tik prisiminti, bet ir ištarti sunku.
„Jaunystėje, kiek atsimenu, visuomet galvodavau ir visiems sakydavau, kad Joninių šventė – visai ne mano vardadienis. Juk aš ne Jonė…“ – sako Lietuvos samariečių bendrijos Ukmergės skyriaus narė Janina Stankaitienė. Jai visuomet atrodė, jog Joninės – „vyriška“ šventė ir švęsti ją turintys teisę tik Jonai.
Gimtajame Voniškių kaime, esančiame Šakių rajone, populiariausi buvo vardai tų šventųjų, kuriems artimiausiose bažnyčiose būdavo rengiami atlaidai. Joninėms nenusileido Juozapinės. „Net jei Juozapinės išpuldavo per Adventą, pas mus būdavo leidžiama jas švęsti išimties tvarka“, – pasakoja pašnekovė.
J. Stankaitienė juokauja, kad ją, prieš keturiasdešimt metų atvykusią dirbti į Ukmergę, Visuomenės sveikatos centrą, „perauklėjo“ bendradarbiai. Įstaigoje ji buvo ne vienintelė Janina – be jos čia dirbo dar dvi. Tą dieną visos būdavo dabinamos lauko gėlių, kurių bendradarbiai važiuodavo į pievas, vainikais. „Iš pradžių man buvo keista, kai mane pradėjo sveikinti Joninių proga. Galvojau, gal jie ką nors sumaišė… Bet paskui pripratau“, – moteris sako, kad tai, kas anksčiau stebino, tapo tradicija.
Smagias Joninių gegužines, vykdavusias Širvintų rajone esančiame Paberžės kaime, prisimena Šešuolių seniūnijos seniūnas Jonas Dikčius. Paberžėje gyveno dvi Janinos ir du Jonai, taigi visam kaimui būdavo ką švęsti.
„Išsirinkdavom kokią gražią laukymę pamiškėje ar nušienautą pievą, apkaišydavom berželiais ir vakarodavom“, – jis sako, kad Joninės – naktinė šventė. Vidurnaktį jaunimas leisdavosi paparčio žiedo ieškoti. Ar pasisekė bent kartą pamatyti žydintį papartį? „Aišku, kad taip. Be paparčio žiedo nebūtų Joninių“, – šelmiškai šypsosi pašnekovas.
Tais laikais jaunimas puikiausiai apsieidavo be alkoholio. Kaimas ir be jo skambėdavo nuo dainų, juoko. Iki paryčių prie laužo žaisdavo žaidimus, šokdavo. „Nauji laikai, kiti papročiai, kitoks jaunimas. Liaudiškų dainų jie nebedainuoja, žaidimų nežaidžia. Ir nieko čia nebepakeisime. Tačiau žinoti savo papročius reikia“, – mano J. Dikčius.
Jo senelė iš tėvo pusės buvo tikra kaimo žolininkė. Žinojo, kokias reikia rinkti delčioj, kokias per pilnatį. Į pievas ir per Jonines išeidavo – tikėjo, kad šią dieną surinktos turi stipresnių gydomųjų savybių. Visa palėpė kvepėjo džiovinamais žolynais.