Apie įvykį pasakoja kitaip

Praėjusį penktadienį straipsnyje „Pagalbos šauksmo medikai neišgirdo“ rašėme, kad Ukmergės ligoninės gydytojai nesuteikė pagalbos jos prašiusiam vyriškiui. Parvežtas namo žmogus mirė ant savo namo slenksčio. Nors medikai neigia, kad vyras pats buvo atvykęs į priėmimo skyrių, jį lydėjęs giminaitis pasakoja kitaip.

Ligita JUODVALKIENĖ

Į redakciją atskubėjęs Valų kaime gyvenantis ūkininkas Antanas Voveris neslėpė savo susijaudinimo. Straipsnyje išsakyti ligoninės vyriausiojo gydytojo žodžiai, esą į priėmimo skyrių atėjo kažkokie asmenys pasiteirauti, ar galima išblaivinti girtą žmogų, mūsų skaitytoją labai įžeidė.

„Kaip me­di­kai ga­li teig­ti, kad li­go­nio ne­ma­tė, jei aš pats jį nu­ve­žiau į li­go­ni­nę, nu­ve­džiau į pri­ėmi­mo sky­rių ir pa­so­di­nau prie lan­ge­lio. Ir čia dir­ban­ti me­di­kė jį ma­tė. Ji sė­dė­jo ki­to­je lan­ge­lio pu­sė­je, at­si­su­ko, pa­ma­čiu­si li­go­nį tik tars­te­lė­jo: „Jis gir­tas“. Ir nu­si­su­ko“, – pasakojo jis.

A. Vo­ve­ris ne­sle­pia, kad a. a. jo gi­mi­nai­tis Si­gi­tas Iva­naus­kas tą va­ka­rą bu­vo iš­gė­ręs: „Gal dėl to ir pa­si­ju­to blo­gai. Bet gi žmo­gus pats ir pra­šė­si nu­ve­ža­mas į li­go­ni­nę, šau­kė­si pa­gal­bos.“

Kaip pa­sa­ko­jo A. Vo­ve­ris, ba­lan­džio 12-osios va­ka­rą pa­skam­bi­no Si­gi­to mo­ti­na ir pa­pra­šė pa­dė­ti sū­nui. Prieš tai iš­kvies­ti grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kai esą da­vę jam kaž­ko­kių vais­tų, bet jie ne­pa­dė­ję. Tuo­met jis pats įsi­so­di­nęs į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir nu­ve­žęs tie­siai į Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

Pa­gal­bos ne­su­lau­kė

Be­lau­kiant Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je bu­din­tis gy­dy­to­jas bu­vo pa­si­ro­dęs. Anot pa­šne­ko­vo, „kaž­koks jau­nas dak­ta­riu­kas“. Tik pa­ma­tęs, kad at­vež­ta­sis ap­svai­gęs nuo al­ko­ho­lio, iš kar­to per­spė­jo, kad iš­blai­vi­ni­mas kai­nuos.

„Kai iš­si­trau­kiau pi­ni­gi­nę iš ki­še­nės ir jau ke­ti­nau mo­kė­ti, dak­ta­ras kaž­ko­dėl ap­si­gal­vo­jo – pa­reiš­kė, kad iš­blai­vin­ti ne­si­ims. Mat su­siz­gri­bo, kad al­ko­tes­te­rio li­go­ni­nė­je nė­ra – iš­vež­tas į Kau­ną pa­tik­rai. Dar ban­džiau pra­šy­ti, kad vis tiek ko nors im­tų­si, ne­gi be al­ko­tes­te­rio žmo­gui pa­dė­ti ne­ga­li­ma, bet tuo po­kal­bis ir bai­gė­si“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Anot A. Vo­ve­rio, jo at­ly­dė­ta­sis nuo­lat skun­dė­si, kad blo­gai jau­čia­si. Ne­sun­ku bu­vo tai ir pa­ste­bė­ti – sė­dė­jo už krū­ti­nės su­si­ė­męs, su­si­rie­tęs. De­ja, me­di­kai taip ir li­ko abe­jin­gi pa­gal­bos šauks­mui, o me­di­kų pa­gal­bos be­si­ti­kė­ju­siam S. Iva­naus­kui su sa­vo pa­ly­do­vu be­li­ko va­žiuo­ti na­mo.

Mi­rė grį­žęs iš li­go­ni­nės

„Par­va­žia­vus na­mo, Si­gi­tas li­ko lauk­ti prie du­rų, o aš nu­ė­jau iš ki­tos dvie­jų ga­lų na­mo pu­sės pa­im­ti rak­to iš jo sun­kiai vaikš­tan­čios mo­ti­nos. Grį­žau su rak­tu, o jis gu­li par­kri­tęs, pra­skel­ta gal­va, krau­ju ap­si­py­lęs. Bu­vo jau be są­mo­nės. At­bė­go ir ša­li­mais gy­ve­nan­tis kai­my­nas Vy­tau­tas Ali­šaus­kas, iš­kvie­tė­me grei­tą­ją“, – me­na ne­se­niai nu­ti­ku­sią ne­lai­mę A. Vo­ve­ris.

Tik tuo­met grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu S. Iva­naus­kas ko­mos bū­se­no­s bu­vo nu­ga­ben­tas į li­go­ni­nę ir pa­gul­dy­tas į Anes­te­zio­lo­gi­jos-re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių. O po ke­lių va­lan­dų mi­rė jo­je, taip ir ne­at­ga­vęs są­mo­nės.

A. Vo­ve­riui skau­du, kad gy­dy­to­jai prieš tai nu­ve­žus jį į li­go­ni­nę ne­įver­ti­no si­tu­a­ci­jos rim­tu­mo.

Vy­ras ne­te­ko amo „Uk­mer­gės ži­nio­se“ straips­ny­je „Pa­gal­bos šauks­mo me­di­kai ne­iš­gir­do“  per­skai­tęs vy­riau­sio­jo gy­dy­to­jo Al­gi­man­to Ve­lič­kos pa­reiš­ki­mą, esą Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos skyriaus me­di­kai nė aky­se ne­ma­tė at­vež­to­jo. Esą bu­vo at­ėję tik „kaž­ko­kie drau­gai“ ir klau­sė, ar ga­li­ma iš­blai­vin­ti gir­tą as­me­nį.

Žmo­gus tei­gia da­bar tu­rįs įro­di­nė­ti ap­lin­ki­niams, kad pa­da­rė vis­ką, kas nuo jo pri­klau­sė, – nu­ve­žė kai­my­ną į li­go­ni­nę ir ban­dė ati­duo­ti į pa­ti­ki­mas me­di­kų ran­kas…

Pa­sa­ko­ji­mai iš­si­ski­ria

Dar kar­tą pa­skam­bi­nus li­go­ni­nės vy­riau­sia­jam gy­dy­to­jui A. Ve­lič­kai, jis ir dar kar­tą ka­te­go­riš­kai pa­tvir­ti­no, kad tą­syk žmo­gų at­ve­žęs as­muo ne­pra­šė jo­kios me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos, o tik pa­gei­da­vo žmo­gų iš­blai­vin­ti.

„Li­go­ni­nė ne­pri­va­lo teik­ti iš­blai­vi­ni­mo pa­slau­gų. Kai ga­li­me, tai su­tei­kia­me, bet tą die­ną ne­tu­rė­jo­me al­ko­tes­te­rio. Be jo – ne­įma­no­ma“, – kaip ir pra­ei­tą kar­tą tvir­ti­no li­go­ni­nės va­do­vas.

Koks gy­dy­to­jas tą die­ną ben­dra­vo su S. Iva­naus­ku ir jį at­ve­žu­siu A. Vo­ve­riu, A. Ve­lič­ka at­sa­kė ne­ži­nąs. Pa­klaus­tas, ar ne­ga­lė­tų iš­si­aiš­kin­ti, nes tai tik­riau­siai įma­no­ma, jis at­sa­kė, kad tai di­de­lis dar­bas – li­go­ni­nė­je dir­ba apie 500 gy­dy­to­jų. „Te­gu krei­pia­si raš­tu, pa­ve­siu au­di­tui, kad iš­tir­tų. Kam čia per laik­raš­tį aiš­kin­tis?“ – bai­gė po­kal­bį li­go­ni­nės va­do­vas…

Pri­si­me­na ge­ruo­ju

A. Vo­ve­ris pa­sa­ko­jo, kad Ana­pi­lin iš­ėjęs 48 me­tų S. Iva­naus­kas gy­ve­no su se­ny­vo am­žiaus mo­ti­na. Iš­si­sky­ręs vy­ras anks­čiau ar­ti­mai su stik­liu­ku ben­dra­vo, ta­čiau, jau se­niai pa­da­ręs ati­tin­ka­mas iš­va­das, jo at­si­sa­kė.

„Tvar­kin­gas vy­ras bu­vo. Pa­ma­ty­tu­mėt jūs jo na­mus – su­tvar­ky­ta vis­kas, na­mai pri­žiū­rė­ti. Vis duk­ros iš Vil­niaus lauk­da­vo ir džiaug­da­vo­si jai at­va­žia­vus. Tau­pus bu­vo – li­tą prie li­to dė­da­vo, kad stu­den­tei kuo dau­giau pa­dė­tų“, – tik ge­rus žo­džius apie mi­ru­sį­jį iš­gir­do­me iš A. Vo­ve­rio.

Ta­čiau kaž­kas ko­ją pa­ki­šo, kad to­mis die­no­mis vy­ras ėmė ir pa­dau­gi­no vel­nio la­šų. „Bet ar čia nu­si­kal­ti­mas koks, kad net me­di­kai du­ris prieš no­sį už­tren­kia? O dėl to au­di­to – ką jis be­pa­dės, juk žmo­gaus nė­ra. Jau ir taip ma­ty­ti, kad jie vie­nas ki­tą dangs­to. To mū­sų at­vy­ki­mo grei­čiau­siai nė ne­už­re­gist­ra­vo – ką da­bar įro­dy­si“, – svars­to pa­šne­ko­vas.