Ukmergės kraštotyros muziejus dalinasi žinia apie 1863 metų sukilimą, kurį primena saugomas eksponatas. Tai – lazda iš mamuto kaulo, kurią pagamino į Sibirą ištremtas 1863-iųjų sukilimo dalyvis.
Lazdos rankenos gale yra inicialai „MS“ ir įrašas „1868 TOBOLSK“. Iš mamuto kaulo pagaminta lazda yra 56 cm ilgio.
Pasak muziejininkų, nėra žinoma, kas tą lazdą pagamino ir kokiais keliais ji pateko į Ukmergę. Ukmergės kraštotyros muziejus šį eksponatą dar sovietmečiu, 1978 metais, gavo iš privataus asmens. Jis buvo kolekcininkas, po karo rinkęs įvairias senienas. Kaip į jo rankas pateko minėtas eksponatas, duomenų nėra išlikę.
Ukmergės kraštotyros muziejus primena, kad 1863–1864 m. sukilimo tikslas buvo išsilaisvinimas iš Rusijos okupacijos, Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimas.
Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijoje, 1863 m. sukilime dalyvavo daug valstiečių, nepatenkintų 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygomis (painia ir neaiškia baudžiavos panaikinimo tvarka, dideliais žemės išpirkimo mokesčiais). Tačiau pagrindiniai sukilimo vadovai buvo bajorai. Sukilėlių vadų pažiūros politiniais bei socialiniais-ekonominiais klausimais buvo skirtingos. Išsiskyrė dvi kryptys: baltųjų (konservatyviųjų) ir raudonųjų (liberalių demokratinių) pažiūrų, kurių nesutarimai trukdė sukilimo eigai.
Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d. prasidėjęs sukilimas vasario pradžioje persimetė į Lietuvą.
Ukmergės apskritis sukilime buvo viena aktyviausių. Ukmergės apskrities sukilėliams vadovavo karo inžinierius, atsargos podporučikas Kasperas Maleckis (slapyvardis Kasperavičius). Jau vasario mėnesį sukilėliai ėmė burtis Lėno miške. Trečdaliui Zigmanto Sierakausko vadovaujamos sukilėlių kariuomenės žygio metu vadovavo Ukmergės sukilėliai. Po pralaimėto mūšio prie Biržų, kurio metu Z. Sierakauskas pakliuvo į nelaisvę, grįžę į Ukmergės apskritį sukilėliai daugiausia telkėsi Lėno ir Šešuolių miškuose.
Sukilėlių būriai nuolat kilnojosi iš vietos į vietą, kariaudami partizaninį karą su Rusijos kariuomene: naikindami telegrafo stulpus, išlaisvindami imamus į rekrūtus, valsčiuose užimdami valdžios įstaigas, ten sunaikindami dokumentus apie valstiečių nesumokėtus mokesčius, neatliktas prievoles valdžiai, bausdami sugautus rusų administracijos pareigūnus. Gyventojai juos palaikė: tiekdavo maistą, perspėdavo apie Rusijos kariuomenės judėjimą.
Ukmergės rajono teritorijoje stambiausi mūšiai su Rusijos kariuomene vyko birželio 4 d. Lėno miške, prie Gružų palivarko, ir balandžio 30 d. Šešuolių miške. Sukilėliams labai stigo ginklų, daug jų kovėsi ištiesintais dalgiais.
Beveik visus 1864 metus, kai didžiojoje Lietuvos dalyje sukilimas buvo jau nuslopintas, Ukmergės apskrityje tebeveikė keturi sukilėlių būriai. Paskutinieji Ukmergės apskrities sukilėliai pasidavė tik 1864 m. spalio–lapkričio mėn.
Siekiant įbauginti gyventojus, pagautiems sukilėlių vadams buvo viešai vykdomos mirties bausmės. Ukmergėje sukilėliai buvo kariami turgaus aikštėje (dabartinė Kęstučio a.).
Malšinant sukilimą Lietuvoje įvestas represinis Rusijos administracijos režimas, kuris labai sustiprino rusifikaciją: uždraudžiamas lotyniško lietuvių raidyno vartojimas, uždaromos nerusiškos mokyklos, konfiskuoti dvarai dalijami rusams stačiatikiams, į oficialias pareigas skiriami tik stačiatikiai.
Kita vertus, norint atitraukti valstiečius nuo sukilimo, režimas Lietuvoje valstiečiams sudarė palankią baudžiavos panaikinimo tvarką (labai sumažinti išperkamieji žemės mokesčiai, piniginės prievolės). Tai paspartino Lietuvos ūkio raidą.
Po sukilimo daugybė jo dalyvių buvo ištremta į Sibirą, kur ir buvo pagaminta šiuo metu Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma mamuto kaulo lazda.
Puslapį parengė
Vilma Nemunaitienė
